Kaip rodo istorijos šaltiniai, Lietuva niekada nebuvo žemdirbių šalis - dar prieš tūkstantį metų kone visa Lietuva buvo apaugusi mišku ir dirbamos žemės joje beveik nebuvo, tačiau ta pati Lietuva visais laikais išmaitindavo visus joje gyvenusius. Kaip tai vyko, kuo gi vertėsi mūsų senovės lietuviai? Ar yra ko pasimokyti iš protėvių šiandien ir mums?
Mūsų ainiai, apsigyvenę miškingoje Europos dalyje, tik paupiuose tegalėjo įsikurti, o visas susisiekimas vyko upėmis. Šiomis upėmis ėjo didieji prekybos keliai, iš kurių garsiausias buvo Didysis Gintaro kelias, jungęs Baltijos ir Juodąją jūras.
Būdami svarbių prekybinių kelių kryžkelėje, mūsų protėviai, tuo puikiai naudojosi, o vandens keliais ne tik susisiekdavo tarpusavyje, bet ir prekiaudavo su tolimais kraštais - net Kolchidę pasiekdavo. Vandens kelius jie gana neblogai išnaudojo ir karo žygiams, o kai kurių mokslininkų teigimu istorijos šaltiniuose minimi vanduoliai ir buvo mūsų protėviai. Naujesnėje istorijoje plačiai aprašomi lietuvių žygiai į rusų, lenkų, vokiečių žemes, o senosiose liaudies dainose minimi ir žygiai „už Dunojėlio“... Tokius žygius patvirtina ir senieji raštai, kuriuose aisčiai minimi 160–175 m. Romos imperijos karuose su šiauriniais ir rytiniais kaimynais. Jie buvo Klemento, Romos vietininko Dakijoje sąjungininkai, tačiau nepakluso centrinei Romos valdžiai, todėl buvo tų pačių romėnų prie Dunojaus sumušti. Taip pat Ptolomėjaus raštuose minimi galindai, kurie 253 m. kartu su venedais, vanduoliais ir kt. buvo apsiautę Bizantiją...
Be paminėtų, vienas senovės lietuvių pragyvenimo šaltinių buvo medžioklė. Žiemomis ar laisvu nuo žygių metu, mūsų aukščiausieji valdovai ir vietos bajorai mėgo medžiokles, per kurias apsirūpindavo mėsa žiemai. Tačiau visais laikais medžioklė buvo turtingųjų privilegija, o stipresnius kaimiečius į medžiokles nebent varovais imdavo. Tuo tarpu žemę mūsų kraštuose nuo seno dirbo tik tie vyrai, kurie nebegalėjo nei kardo pakelti, nei į tolimus žygius vykti, o kartu su jais ir moterys. Tad tokie buvo mūsų protėviai ir toks buvo Lietuvos kaimas ankstyvaisiais viduramžiais.
Ilgus šimtmečius skverbiantis į Lietuvą vakarietiškai civilizacijai, plėtėsi kaimai, miestai, didėjo ariamos žemės plotai, ilgėjo ir platėjo keliai, o miškų plotai mažėjo. Taip Lietuva palengva „sužemdirbėjo“, kai kuriais laikotarpiais buvo visuomenei brukama mintis, kad lietuviai iš viso tėra „vyžotų žemdirbių“ tauta. Šiandien vėl viskas stoja į savo vietas - išryškėjo priešinga, mažėjanti žemės naudojimo žemės ūkio tikslais tendencija ir vis didėjantys miškų plotai. Tad vienu iš kaimo gyventojų maitintojų vėl galėtų tapti miškas. Apsodinus miškais apleistus karjerus, vandens telkinių pakrantes, kalvotas vietovės, nenašias, žemes aplink didžiuosius miestus, tai yra, nutolusias nuo jų apie 10 km spinduliu, iš saugojus bei atstačius pelkes ir durpynus (kas tikriausiai ir įvyks) šalies miškingumas padidėtų 6 proc., o gal net ir daugiau, t. y., pasiektų kaimyninių šalių lygį.
Žvelgiant į ateitį, atitinkamai turi keistis ir kaimo veidas, o ieškant kaimo išgyvenimo ir pakilimo galimybių, reikia daugiau dėmesio skirti naujoms veikloms kaime. Tačiau tai turėtų būti aplinką tausojančios veiklos - netradicinė žemdirbystė, bitininkystė, rekreacija, turizmas, natūralios produkcijos rinkimas ir pan. Tik medžioklė greičiausiai liks „turtingųjų privilegiją“. Bet tai nulemia ne teisiniai aspektai, bet šio verslo ypatumai. Paskaičiavęs kiek kainuoja medžiotojo apranga, ginklai, amunicija, žvėrelių maitinimas ir, galų gale, medžioklės organizavimas, ne kiekvienas gali sau tai leisti... Tačiau Lietuvos kaime yra daug verslų, kuriais besiverčiantieji galėtų išgyventi be didesnių investicijų, kartu ne tik nekenkdami natūraliai aplinkai, bet dar ir puošdami kraštovaizdį.
Pirmieji mūsų kraštų gyventojai, gyvenę dar pirmykštės bendruomenės santvarkoje, vertėsi natūralios produkcijos rinkimu. Dabar laikai toli gražu nebe tie, tačiau paskutiniu metu ši verslo rūšis vėl tampa gyvybinga, vis populiaresnis tampa natūraliai gamtoje išaugusių grybų, uogų, vaisių, vaistinių augalų rinkimas ir kitų mažųjų gamtos turtų naudojimas – krepšių pynimas, šluotų rišimas ir pan. Kaip daug pasako ir garsusis liaudies posakis „...kad ne grybai ir ne uogos, dzūkų panos būtų nuogos...“! Ir iš tiesų: vasaros savaitgaliais Dainavos krašto turguose nuo miško gėrybių akys raibsta, o dažnam nereikia ir į turgų užsukti – vietos gyventojai siūlo šias gėrybes pakelėse. Tai verslas, iš kurio gaunamomis pajamomis papildo dalies kaimo žmonių, gyvenančių miškinguose Lietuvos rajonuose, šeimos biudžetą. Šis verslas tinka neturintiems pakankamai kapitalo stambiam verslui, tinka ir tiems, kurie turi pragyvenimo šaltinį, bet mėgsta tokį gyvenimo būdą ir stengiasi daug laiko leisti gamtoje.
Tik gaila, kad ne visada žmogus, sunkiai pririnkęs krepšius miško gėrybių, gauna tą uždarbį kurio vertas. Šie produktai gali būti realizuojami gerokai brangiau, jei jie bus sertifikuoti kaip ekologiški. Tikriausiai, ne visi dar žino, kad surinkta natūralioji produkcija, jei ji atitinka Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, gali būti sertifikuojama ir ženklinama kaip ekologiška. Tai suteikia galimybę ją gerokai brangiau parduoti tiek pas mus, tiek eksportuoti į kitas šalis. Pažymėtina, kad perdirbant sertifikuotus natūraliai augusius produktus, jie gali būti maišomi su ekologinės gamybos ūkyje išaugintais produktais, o tai dar praplečia jų naudojimo galimybę. Natūralios produkcijos sertifikavimo klausimai itin aktualūs miškingų mūsų šalies teritorijos dalių gyventojams. Norintiems ją sertifikuoti kaip ekologišką ir ženklinti ekologinio žemės ūkio ženklu, tereikia susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis ir kreiptis į VšĮ „Ekoagros”. Tačiau bet kokiu atveju renkant natūraliąją produkciją neturi pažeistas natūralios gamtos pusiausvyros, ekosistemų stabilumas ar pakenkta augalų ir gyvūnų rūšių egzistencijai, t. y., natūralios produkcijos rinkėjai privalo laikytis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos.
Kitas svarbiausių miško gyventojų verslas nuo seno buvo bitininkystė. Nuo to kilo ir geriausio draugo sinonimas – bičiulis. Tai toks žmogus, su kuriuo galėjai eiti kopinėti medų. O darbas tai buvęs nelengvas ir atsakingas, nes bitės kurdavosi aukštai, medžių drevėse. Beje, kai kur dar ir šiandien, ypač Dzūkijoje, galima aptikti besiverčiančių drevine bitininkyste. Antra, bičių produktai buvo žmogui tokie svarbūs, o jų gyvenimo būdas toks savitas, kad bitės kone buvo prilyginamos žmogui. Ne šiaip sau visų namų globėja buvo deivė Austėja, turėjusi bitės pavidalą: ar galima įsivaizduoti ką nors švaresnio už darbščiąją bitelę. Iš didelės pagarbos bitėms niekur neteko girdėti sakant, kad bitės krito, nustypo ar išdvėsė: jos miršta, kaip ir žmonės. Šiandien bitininkystė Lietuvoje vėl gana populiari, o valstybė, siekdama didinti kaimo žmonių užimtumą ir jų pajamas, remia šią veiklą. Tačiau ir ne visi bitininkai gauna savo darbo vertas pajamas - bitininkystės produktai taip pat gali būti realizuojami gerokai brangiau, jei jie bus sertifikuoti kaip ekologiški.
Kuo skiriasi ekologiški bitynai nuo įprastinių? Ekologinės bitininkystės ūkio statusą lemia aplinkos, kurioje bitės renka nektarą, švarumas, medaus ir kitų produktų surinkimas, perdirbimas, sandėliavimas, bičių gydymo metodai. Plėtojant ekologinę bitininkystę, reikia laikytis daugelio specialių reikalavimų. Tačiau Lietuvos kaimo, o ypač vyresnio amžiaus, žmogui dažnai būna nesuprantama kaip apskritai medus gali būti neekologiškas? Iš dalies jie teisūs, tačiau žemės ūkio industrializavimas, chemizavimas paliko ir čia savo pėdsaką. Todėl norintiems sertifikuoti bitininkystės produkciją kaip ekologišką ir ženklinti ekologinio žemės ūkio ženklu, reikia susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis ir tik po to kreiptis į VšĮ „Ekoagros“. Tačiau ledai jau pralaužti - ekologinė bitininkystė ne tik plinta Lietuvoje, bet mūsų bitininkai ir į užsienį jau yra eksportavę dalį savo produkcijos, kur ji turi neblogą paklausą.
Prioritetas turintiems tam tikrą pradinį kapitalą kaimo gyventojams – rekreacijos paslaugų teikimas, o bene pelningiausia jos sritis - kaimo turizmas. Beje, turizmas - tai veikla, daranti didelę įtaką kiekvienos šalies socialiniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Turizmas susijęs su daugeliu sričių: užimtumu, išsilavinimu, vartotojų apsauga, sveikata, naujomis technologijomis, transportu, finansais, mokesčiais ir kultūra. Todėl daugelyje Europos Sąjungos šalių turizmas turi ypatingą ekonominę reikšmę plėtrai. Lietuvoje šis verslas taip pat turi neblogą perspektyvą, juo labiau, kad Lietuvoje kiekvieno regiono savitas gamtos grožis bei jos įvairovė, kultūros paveldo objektai ir geri keliai sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui.
Kaimo turizmas tai verslas, galintis plėtotis sparčiau nei kiti verslai, todėl jau tapo kaimo verslo lyderiu. Taip yra dėl to, kad šio verslo ėmėsi neeiliniai kaimo žmonės, turintys verslumo gyslelę, atitinkamą išsilavinimą ir mentalitetą. Jų pastangomis jau veikia Lietuvos kaimo turizmo ir amatų informacinė sistema. Interneto svetainėje pristatomos ne tik sodybos, bet ir kaimo amatai, regiono lankytinos vietos. Tai sudaro sąlygas pasigarsinti ir be itin didelių kapitalo investicijų. Žinoma, investicijų reikia nemažai, tačiau šio verslo plėtrai didelę reikšmę turi ne tik investicijos, bet ir sodybų šeimininkų žinios. Jie privalo turėti pakankamai žinių apie verslą, mokesčius, darbo santykius, teisę, etnografiją, etnokultūrą, dizainą, architektūrą, sodybų paruošimą, apželdinimą ir kita.
Lietuvoje šiuo metu kaimo turizmo paslaugas teikia keli šimtai sodybų, nes paslauga vis populiarėja tarp Lietuvos miesto gyventojų, ja domisi užsienio turistai. Taip sparčiai augantis kaimo turizmas tampa rimtu konkurentu seniesiems kurortams bei viešbučiams ir gana pigia alternatyva poilsiautojams. Vis dažniau kaimo turizmo sodybos nuomojamos seminarams, konferencijoms. Tai keletą kartų pigiau nei mieste, be to, grynas oras, atpalaiduojanti ir maloni aplinka, siūlomos įvairios pramogos. Kai kurių sodybų savininkai pradeda ieškoti ir ekologiško maisto ar patys verstis ekologine žemdirbyste, nes kaimo turizmo sodybų poilsiautojai nori ir sveiko kaimiško maisto. Todėl greta kaimo turizmo, gali klestėti kita perspektyvi kaimo verslo rūšis – ekologinės žemės ūkio produkcijos gamyba, jos paruošimas ir tiekimas rinkai.
Tokia sėkmė byloja, kad ateityje Lietuvoje bus plėtojamas vietinis turizmas, tačiau, nežiūrint dabartinės sėkmės, kaimas turi keistis, o kaimo turizmo sodyba bus orientuota į klientą, jo kokybišką aptarnavimą. Būtina pasiekti, kad kaimo turizmo sodybos savo svečiams užtikrintų ne tik gerą poilsį, bet ir malonias emocijas. Juk dalis dabartinių kaimo sodybų išlikę iš sovietinio kaimo, todėl jos neįdomios, negražios. Tuo tarpu miestiečiai, gyvenantys „blokinėse dėžutėse”, trokšta pamatyti tradicinį autentišką kaimą ir važiuoja į jas tik dėl to, kad kitokių sodybų nėra. Kol kas trūksta specializacijos, išskirtinumo, nes rinka dar nėra nusistovėjusi. Turėtų įsivyrauti naujas kaimo turizmo įvaizdis – naujos arba restauruotos sodybos, išlaikančios senosios statybos tradicijas, pastatytos iš rastų, medžio ar akmens.
Racionaliai naudojant gamtos mums duotus išteklius, Lietuvos kaimas gali išmaitinti didelę dalį, gal būt, net apie trečdalį šalies gyventojų. Juo labiau, kad šilumos ir iš dalies elektros energija savo poreikiams kaimo gyventojai gali apsirūpinti ir nekenkdami aplinkai, ir nenaudodami brangių importinių energijos išteklių. Tai vėjo energija, malkinė mediena, medienos pramonės ir miško kirtimo atliekos, atliekami šiaudai, o iš dalies net ir komunalinės atliekos, kurių panaudojimas kurui miesto sąlygomis nebūtų galimas. Juk kaimo sąlygomis ir atliekų rūšiavimo ir pakartotino panaudojimo klausimas savaime sprendžiamas gerokai racionaliau – jų kaime susidaro ženkliai mažiau nei mieste.
Visa tai leidžia paneigti ir iš nežinia kur mums peršamą ne visai teisingą ir nuostatą, kad Lietuvoje, esą, pernelyg didelė dalis kaimo gyventojų. Teisybė, išsivysčiusių šalių žemės ūkyje užimta tik 3–5 proc. visų darbingų šalies gyventojų, tačiau šį modelį aklai perkelti į Lietuvą būtų neteisinga. Juk Lietuvos kaime gyvena ir mokytojai, ir gydytojai, ir pagaliau ir vyresnio amžiaus žmonės, turintys pragyvenimo šaltinį - gaunantys pensiją, bet norintys sveikos gyvenamos aplinkos.
Keičiantis ekonominėms ir socialinėms sąlygoms, keičiasi ir Vakarų šalių požiūris į kaimą, o Europos Sąjunga net skatina „žaliąją politiką“, t. y., gyventojų grįžimą į kaimą. Jau dažname šiuolaikiniame Vakarų Europos kaime gyvena ne tik žemdirbiai – daug kur miestiečiai stengiasi įsigyti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje. Tai ir pagyvina kaimą, ir padeda plėtotis jame aptarnaujančiai sferai, ir padeda išsaugoti šalies genofondą. O galimybių verstis kaime – visada atsiras. Juo labiau, kad ir parama besiverčiantiems beveik visais aplinkai nekenkiančiais verslais yra mokama.