Niekas daug nesitikėjo iš klimato kaitos derybų Durbane. Juo labiau iš trečiosios bemiegės nakties, kai pavargę ministrai nebevaldė emocijų. Eilinį sykį Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencijos plenarinis posėdis panašėjo į prastai surežisuotą spektaklį.
Venesuelos ambasadorė Claudia Salerno, užsilipusi ant kėdės ir mojuodama šalies lentele, mėgino įtikinti, kad už 100 milijardų dolerių į metus (toks yra numatytas finansavimo dydis besivystančioms šalims 2020-aisiais) neparsiduos.
Tuo tarpu Rusijos vyriausiasis derybininkas Olegas Šamanovas grasino vetuoti procesą dėl jo neskaidrumo, mat paskutinėmis minutėmis konfliktinės teksto eilutės buvo derinamos be Rusijos mažame didžiųjų ir labiausiai suinteresuotų šalių (JAV, ES, Kinija, Indija) rate.
Tačiau rasti skaidrų, bet tuo pačiu ir efektyvų klimato kaitos derybų formatą, kai 194 šalių nuomonės dėl klimato kaitos istorinės atsakomybės ir ateities veiksmų radikaliai skiriasi, yra be galo sunku.
Besivystančios šalys tvirtina, kad turgingosios valstybės privalo susimokėti už istorinę žalą. Anot jų, pastarosios vystėsi netausiai naudodamos iškastinį kurą ir būtent dėl to prasidėjo globalis atšilimas. Paradoksalu, bet Saudo Arabija, kuri taip pat laikoma besivystančia šalimi, bijodama, kad esant klimato susitarimui neteks naftos verslo, reikalauja atitinkamų kompensacijų.
Klimato susitarimai turi tiesioginę įtaką energetikai, jos kainoms, o taip pat ir verslui bendrąja prasme, todėl tai ypatingai jautrus klausimas finansinių sunkumų prislėgtos šalims.
JAV, pati skendinti ekonominiuose ir priešrinkiminiuose prezidento debatuose, tiesiog negali sau leisti atrodyti nekonstruktyvi. Ypač po to, kai prezidentas Baracas Obama savo rinkiminėje kampanijoje žadėjo kryptingą kovą su klimato kaita. Be to, JAV net ir neturi mandato pasirašyti teisiškai įpareigojantį instrumentą.
Tuo tarpu Kinijos ambasadorius Xie Zhenhua per konferenciją Durbane aistringai dėstė, kad ir be teisinių įsipareigojimų Kinija spurtuoja žaliosios ekonomikos srityje, tad jis nori matyti, ką daro kitos šalys.
Atrodytų, kad nuosekliausiai prieš klimato kaitą kovoja Norvegija. Ji prisiėmė įsipareigojimus pagal Kioto Protokolą pirmuoju periodu, investavo į besivystančių šalių klimato kaitos projektus daugiau nei bet kokia kita šalis, aktyviai dalyvauja prekyboje taršos leidimais. Tačiau paradoksalu, kad nemažą Norvegijos biudžeto dalį susidaro įplaukos iš naftos sektoriaus.
Žodžiu, derybos Durbane - lyg didelis teatras, besitęsiantis dvi savaites, kuriame derybinės pozicijos yra iš anksto suformuotos sostinėse, o ne prie derybų stalo.
Po konferencijos kalbėjau su Amerikos klimato derybų strategu. Jo nuomone, šis procesas neveikia todėl, kad Europos Sąjunga (ES) visuomet nori pasaulį tvarkyti savo hierarchiniu pavyzdžiu, kuris nepriimtinas kitoms kultūroms.
ES aplinkosaugos kompetencija yra labai centralizuota. Tai sritis, kurioje Briuselis žaidžia svarbią rolę, o tarptautiniai įsipareigojimai tik sustiprina mandatą ES Komisijai reguliuoti šią sferą. Jei yra tarptautinis susitarimas, tuomet reikia jį ratifikuoti, o paskui atsiranda reikmė kelis metus leisti sutartį įtvirtinančias direktyvas.
Kitos šalys nenori tarptautinių mandatų ir siekia daugiau lankstumo kovojant su klimato kaita. Kinija žaliąją ekonomiką įtvirtino savo penkių metų plane. Ji nenori, kad jai diktuotų, kaip ir ką daryti, kokiomis metodologijomis apskaičiuoti taršą ir kaip ją mažinti. JAV net teisiškai negali pasirašyti tarptautinės sutarties, jei nacionaliniu lygiu nėra priimtų atitinkankamų įstatymų. Kitaip tariant, JAV negali prisiimti įsipareigojimų, o paskui leisti juos įgyvendinančius teisės aktus, kaip tai daro ES, todėl net ir pasirašiusi Kioto protokolą, JAV negalėjo jo ratifikuoti.
Maža to, Kanada vos dienai praėjus po Durbano susitikimo pareiškė formaliai išstosianti iš Kioto Protokolo, nes tarptautinis kovos su klimato kaita sąlygų ir įsipareigojimų primetimas neatitinka šalies vystymosi strategijos.
ES sunku derėtis tarptautiniu mastu. Pirmiausia, 27 šalys narės turi labai skirtingą požiūrį į klimato kaitą: nuo radikaliai žaliųjų belgų iki skeptikų lenkų. Štai kodėl ES, kaip grupė, prie derybų stalo gali daryti tik labai atsargius politiškai korektiškus ir dažnai neutralius pareiškimus.
Maža to, Aplinkos Tarybų sprendimai, sudarantys derybinių pozicijų pagrindą yra vieši, todėl oponentai (tiek besivystančios šalys, tiek ir JAV) puikiai žino, ką ir kiek ES gali duoti ar kokius įsipareigojimus prisiimti dar prieš klimato kaitos konferenciją. Taip pat žinoma, kad teisingai paspausdus ES Komisiją, kuri dažnai atlieka vedančio ES eksperto derybose vaidmenį, ir yra nusiteikusi "žaliai", grįžusi į Briuselį savo ruožtu įkalbės ES šalis nares prisiimti tokius įsipareigojimus, kokių nori besivystančios šalys, nevyriausybinės organizacijos ir žiniasklaida. Todėl net ir Kopenhagoje 2009-aisiais ES buvo ignoruojama, nes jos pozicijos yra minkšos, o derybinės kortos - atviros.
JAV, dažnai žaidžianti pilkojo kardinolo vaidmenį, kartu su Kinija pirmą sykį pajuto, kad jų žaidimas įvaryti ES kampą, kad ši ir vėl pasiryžtų viena mažinti emisijas, nebeveikia. Prie to prisidėjo ir griežta lenkų aplinkos ministro Marcino Koroleco ranka. ES sugebėjo prisijaukinti mažųjų salų aljansą ir neturtingiausias šalis, kurios padėjo palaikyti spaudimą didžiosioms teršėjoms.
Po trijų naktų intensyvių derybų susitarimas buvo pasiektas. Priimtas sprendimas dėl antrojo Kioto Protokolo periodo (nors jame ir nedalyvaus Rusija ir Japonija, o Kanada pareiškė apskritai išstosianti iš protokolo).
Tiesa, dauguma detalių, tarp kurių ir Lietuvai svarbus NNV klausimas bei ŠESD apskaičiavimo metodologija, bus sprendžiami ateinančiais metais. Taip pat patvirtintas ir Žaliasis Klimato Fondas. Bet svarbiausia, kad mainais į Kioto pratęsimą, didžiosios ekonomikos sutiko tuoj pat pradėti ruošti naujojo teisiškai įpareigojančio susitarimo tekstą, kuris privalo būti įvirtintas iki 2015 metų ir pradėti veikti 2020-aisiais. Naujasis susitarimas teoriškai turi būti privalomas visoms šalims, ne tik išsivysčiusioms ar daug teršiančioms.
Apie teisinius įsipareigojimus nei JAV, nei Kinija, nei Indija iki šiol net nenorėjo kalbėti, nes Kioto protokolas joms nenumato jokios atsakomybės mažinti taršą. Šis pasiryžimas teisiškai įsipareigojti, įtvirtinas JTKKK šalių konferenijos sprendimu yra svarbiausias nuo Kioto pasirašymo ir didžiulis žingsnis naujo protokolo link, kuris įtrauktų ir didžiąsias teršėjas.
Bet kiek vertės ar galios turi sprendimas toliau derėtis dėl teisinio įsipareigojimo pagal ratifikuotą tarptautinę konvenciją kovoti su klimato kaita ateityje, jei šalis nusprendžia nesilaikyti jos nuostatų, yra retorinis.