Prisitaiko prie aplinkos spalvos
Iš pirmo žvilgsnio nelabai patrauklus, tačiau tikrai neįprastas vabzdys maldininkas turi pailgą kūną, ilgas dygliuotas priekines kojas, judrią galvą, kurią gali pasukti į visas puses. Maldininkai turi ir plačius sparnus.
Suaugusių patelių dydis – 43–88 mm, patinėliai mažesni – 34–63 mm. Maldininkų spalva varijuoja nuo žalios iki geltonai rudos ar rudos. Jų kūnelio spalva prisitaiko prie aplinkos: jeigu maldininkai vystosi sausose, saulės išdžiovintose pievose, spalva bus gelsvai rusva, o dažniausiai sutinkami žalios spalvos maldininkai.
Pavadinimas turi kelias istorijas
Vabzdžiai maldininkai vystosi iš kiaušinėlių. Kiaušinėlius patelė deda dėtimis tam tikrose kapsulėse – ootekose (vienoje ootekoje būna apie 200 kiaušinėlių), kurios susidaro iš patelės išskyrų. Vidutinio klimato kraštuose kiaušinėliai gali ištverti šalčius iki -18°. Todėl lietuviškos žiemos kiaušinėliams išlikti dažnai būna dar per šaltos. Ši rūšis yra priskiriama plėšriems vabzdžiams. Tai puikiai įrodo patelių maldininkų patelių elgesys su patinais: Po apvaisinimo patelė stengiasi suėsti patiną. Kartais ėsti pradeda dar apvaisinimo metu, nuo galvos. Dėl to jie kartais vadinami vabzdžiais kanibalais.
Turint omenyje vabzdžių maldininkų plėšrumą, šios rūšies individų pavadinimas skamba tikrai neįprastai. Tačiau, anot mokslininkų, maldininkų pavadinimas kilo stebint jų fizines savybes: mat, dažniausiai grobio jie tyko priekines kojas sudėję lyg melsdamiesi, nuo to ir kilo maldininkų būrio pavadinimas. Kita jų pavadinimo kilimo versija kildinama iš Azijos kultūros: manoma, kad maldininkai ir savo vardą atsinešė atkeliaudami iš Azijos. Kinijoje, jie buvo mėgiamas vienuolių gyvūnas. Kinijoje yra netgi maldininko kovos stilių propaguojanti Kung Fu mokykla.
Populiacija smarkiai išaugo
Maldininkai įprastai gyvena šiltesnio klimato regionuose. Dar XVIII amžiuje ši rūšis gyveno prie Varšuvos ir buvo nurodoma kaip nereta. Vėliau situacija pasikeitė – ji yra įrašyta į Lenkijos Raudonąją knygą. Vidurio Europoje tai – taip pat nykstanti rūšis. Plačiausiai ji paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Azijoje, Afrikoje, introdukuota Australijoje, Šiaurės Amerikoje.
Į Lietuvą paprastasis (arba europinis) maldininkas (Mantis religiosa) užklysta nuo 2008 metų. Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, entomologas dr. Povilas Ivinskis, pirmą kartą, prieš dešimtmetį, atrastus maldininkus entomologai įvardijo kaip rūšį, pabėgusią iš gyvūnų mėgėjų. Tačiau kasmet šių vabzdžių individų skaičius augo ir dabar Lietuvoje kasmet gaunama apie 200 pranešimų. Tad jie jau laikomi vietine rūšimi.
„Pirmaisiais metais, kai tik pastebėjome šią rūšį, tebuvo 5 individai. Po truputį jų skaičius augo, dėl palankių sąlygų išaugo gyvybinga populiacija, kuri išplito ir mieste, ir užmiesčio gamtoje, laukuose. Pastaraisiais metais maldininkų skaičiuojama nemažai, prieš kelerius metus buvo maždaug 200 pranešimų apie maldininkus, pernai šiek tiek mažiau, apie 50 – 60, bet stebėti ir nesuaugę, besparniai individai. Šiemet vėl gauta apie 200 pranešimų. Jų randama įvairiuose taškuose: pelkėse, kitose nuošaliose vietose, kur nevažiuoja automobiliai, mažesnis žmonių judėjimas“, – maldininkus skaičiuoja dr. P. Ivinskis.
Daugiausiai randama miestuose
Šiltėjant klimatui, vabzdžiams maldininkams sąlygos gyventi ir veistis Lietuvoje tampa vis labiau palankios. Anot P. Ivinskio, maldininkai yra miškastepių gyventojai, sau palankias sąlygas randantys stepėse, dideliuose laukuose, kuriuose yra krūmų, neaukštos žolės, nes šiems vabzdžiams labai reikia saulės. Kadangi jie labai reaguoja į vėsius orus, rugsėjis yra paskutinis mėnuo, kai dar galima susipažinti su maldininkais.
„Sąlygos Lietuvoje yra neblogos, nors kartais ir vėsoka. Tačiau, kita vertus, jo suaugusiojo amžius yra labai trumpas, nuo vidurio rugpjūčio iki pabaigos rugsėjo. Vienas kitas dar gali išsilaikyti spalio mėnesį. Bet šiaip jie gyvena labai trumpai – pradeda vystytis gegužės mėnesį. Dabar tikrai palankūs metai. O kaip bus ateityje – neaišku, nežinome, kaip jie čia išsilaikys“, – svarsto mokslininkas.
Lietuvoje kol kas natūralių radaviečių randama labai nedaug. Daugiausia sulaukiama pranešimų iš miestų, miestų apylinkių, kur pas žmones jis tiesiog atskrenda priviliotas šviesos. GRYNAS.lt taip pat gavo ne vieną skaitytojų laišką su maldininkų nuotraukomis. Maldininkas aktyvus dieną, tačiau ir naktį taip pat gali būti judrus, jį traukia šviesos sienos, ryškios šviesos. Jis nėra geras „skraidūnas“, todėl mažai tikėtina, kad tokius didelius atstumus jie galėtų įveikti.
Esant žemai temperatūrai, šie vabzdžiai nėra aktyvūs. Kelias dienas gal ir gali išgyventi, tačiau smarkiai atšalus orams greitai žūsta. Gausiausiai jie fiksuojami rugpjūčio mėnesį, dažniausiai antroje mėnesio pusėje.
„Kita vertus, tokie orai yra signalas rudeninėms rūšims, kad joms jau metas pasirodyti. Oro atšalimas skatina jas pasirodyti. Tai vasarinius vabzdžius keičia rudeniniai“, – akcentuoja dr. P. Ivinskis.
Kol kas pavojaus nekelia
Kaip jau buvo minėta, maldininkai yra plėšri rūšis. Jie minta kitais vabzdžiais: kojomis gaudo savo grobį, vorus. Nors atrodytų, kad šie vabzdžiai kelia pavojų kitoms vabzdžių rūšims, tačiau zoologas P. Ivinskis sako, taip tikrai nėra: „Tokia nedidelė šių vabzdžių populiacija, tikrai, vargu, ar gali ką nors lemti, kokius kitų bestuburių populiacijų svyravimus. Mums tik įdomu stebėti, kaip jie plinta, kaip jie įsitvirtina, bet žalos mes nepastebime. Be to, į jų nasrus gali pakliūti ir nelabai naudingi vabzdžiai, pavyzdžiui, uodai ar pan.“