Akivaizdu, kad šio prizo teikimas nėra oficialiųjų sesijų, kuriose dalyvauja „75 turtingiausi pasaulio žmonės“, dalis. Jį skiria nevyriausybinių organizacijų žiuri remdamasi savo bei žmonių balsavimo visame pasaulyje rezultatais.
Šie du savarankiški pranešimai neša keletą žinių.
Visų pirma tai, kad verslas ir valdžia – du galios centrai - atvirai demonstruoja, kad puikiausiai reikalus gali tvarkyti neoficialiose aplinkose, o antra, kad visuomenės pastabos dėl socialinės atsakomybės stygiaus kaip ir nelabai ką jaudina.
Lietuvos kontekste tie pranešimai yra dvejopai skaitomi. Dalis perskaičiusių piktinsis, kad štai Lietuva „klampina“ dar vieną puikią energetinės nepriklausomybės viziją, naikina viltis „gyventi geriau“ užuot pasielgus taip, kaip Ukraina (imkim kad ir buvusio ūkio ministro D. Kreivio beveik tais pačiais žodžiais kaip šis, tik cituojančiais kitą šaltinį, prasidedantį tekstą), o kiti turėtų džiaugtis, kad Lietuva yra vis tik panašesnė į Prancūziją, Olandiją, Vokietiją ar Šveicariją ir čia dar yra galimybės svarstyti visus „už ir prieš“. Bet ar tikrai dar tokią galimybę turime?
Tuo abejoti verčia jau net ir tai, kad didelė dalis mokančių skaityti ir mokančių klausytis jau seniai nemoka ir net nenori girdėti jokių argumentų. Bet kokie argumentai yra tiesiog atmetami, jei jie ateina ne iš tų lūpų. Geriausias paskutinis pavyzdys būtų tinklaraščiuose ir kitose viešai privačiose erdvėse komentuotas ūkio ministrės Birutės Vėsaitės vardu išspausdintas straipsnis, kuriame iš esmės kalbama apie veidmainystę, kai po bendro (tekste jis vadinamas viešuoju) intereso gynimu dažniausiai „kyšo” privataus intereso ausys. Nežiūrint to, kad straipsnyje naudojami argumentai ir leksika iš esmės atitiko liberalios pakraipos mąstymo logikai, tačiau dauguma liberalizmo apologetų ir toliau labiau buvo linkę komentuoti savo pačių susikurtas vizijas, nei realų tekstą. Juk iš svetimų lūpų ir šventa tiesa – melas.
Gal į tuos, L. Donskio terminais kalbant, internetų solipsistus ar jiems prijaučiančius būtų galima nekreipti dėmesio, jei ši selektyvaus girdėjimo liga nekankintų ir tų, kurių sprendimai liečia kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Viešojoje erdvėje mes susiduriame lygiai su tuo pačiu reiškiniu, gal tik labiau rafinuotesniu, pasižyminčiu bent jau kol kas chamizmais mažiau prisotinta adekvačios reakcijos į iškeltą problemą stoka, tačiau vienareikšmiškai priskiriant kiekvieną keliantį klausimus „tautos priešams”.
Suprantama, patikimesnę išlaidų – naudos analizę mūsų aptariamu atveju būtų galima atlikti tik jau turint bent apytikslę informaciją, kokie vis tiktai glūdi angliavandeniliai, kiek jų ir koks galėtų būti efektyviausias jų panaudojimo būdas. Tačiau dabartinė licenzijų išdavimo tyrimo plotuose tvarka neatskiria žvalgymo darbų nuo gavybos ir iš esmės pastato valstybę į situaciją, kai sėkmės atveju (radus išteklių) ji praktiškai neturi svertų reguliuoti gavybos apimčių, o juo labiau įtakoti prekybos jomis. Todėl drįsčiau teigti, kad dabartinė sistema, kuri eliminuoja valstybės, kaip aktyvaus dalyvio išteklių naudojimo procese, vaidmenį, neskatina taupaus išteklių naudojimo, o yra orientuota į kuo greitesnį jų išeikvojimą. Kuo didesni ištekliai, tuo spartesnė išteklių eksploatacija. Tad žmonės neturėtų būti klaidinami peršant mintį, kad Chevron’as ateis mums pagelbėti apsirūpinti savo dujomis.
Lietuvos vartotojai mokės rinkos kainą ir nebūtinai naudos lietuviškas dujas, nes jas parduoti kitiems gali apsimokėti labiau. Prisiminkim, kad ir dabartinio „Orlen Lietuva“ atvejį. Todėl numanomų angliavandenilių ištekliai tuštės ne pagal Lietuvos vartojimo poreikius, o priklausomai nuo jų gavybos savikainos ir kainos rinkoje. Lietuva gautų savo dalį (įstatymai numato 20 proc. bazinį tarifą) į biudžetą, kas mūsų šalies Kuveitu tikrai nepavers. Tai net nepadengs dabartinių Lietuvos įmokų į ES biudžetą. Kiek apytiksliai pasipildytų biudžetas įvertinti nebūtų labai sudėtinga žinant, kad skaičiuojant metų senumo kainomis Europoje išgautų skalūnų dujų kaina galėtų būti apie 13,5-32 eurai už MWh (kas yra mažiau nei Lietuva tuo metu mokėjo už dujas rinkoje - 38,7 eurai už MWh) ir turint galvoje kad optimistiškai prognozuojamas angliavandenilių kiekis – apie 100 mlrd kubų.
Kas eksploatuos išteklius, pati valstybė ar privatus operatorius, gal ir nebūtų esminis dalykas, jei šalis privataus operatoriaus atveju turėtų teisę aktyviai reguliuoti gavybos apimtis. Tiesiogiai tos galimybės Lietuva neturės, siūlomomis sąlygomis gamybos apimtis reguliuos tik rinka. Todėl bandymas lyginti Lietuvą su Norvegija iki Antrojo pasaulinio karo, ką daro savo straipsnyje Šedbaras, yra mažų mažiausiai nevykęs kalambūras. Arba veidmainystė. Ypač jei būtų laikoma užslėpta mintis nacionalizuoti įmones, kaip savo laiku padarė Persijos įlankos šalys ar Venesuela. Bet negi tuo galima įtarinėti vieną iš pagrindinių Konservatorių partijos ruporų.
Iš tikrųjų, besirūpinantiems valstybe kaip tokia, negali neimponuoti Norvegijos ar Švedijos laikysena savo išteklių atžvilgiu, kur valstybės aktyviai dalyvauja jų gavyboje ir eksploatacijoje. Net arabų valstybės daugeliu atvejų gali būti neblogu pavyzdžiu.
Norvegijoje naftos ir gamtinių dujų ištekliai buvo aptikti septinto dešimtmečio pradžioje. „Phillips Petroleum“ kreipėsi į Norvegijos vyriausybę, prašydama leidimo Šiaurės jūros dugno tyrimams. Tačiau Norvegijos atsakas buvo skubus teisės aktų priėmimas, kurie įtvirtino nuostatą, jog visi gamtos ištekliai priklauso tik valstybei, o išteklių paiešką ir eksploataciją kontroliuoja tik vyriausybė. Tuo metu ekonomiškai silpnai išsivysčiusioje, savo gyventojų skaičiumi ne ką Lietuvą lenkiančioje šalyje nebuvo nei geologijos, nei geofizikos ekspertų, kurie ką nors išmanytų apie naftos paiešką. 1973 metais įsteigusi valstybinę įmonę Satoil ir pradėjusi dirbti su kviestiniais užsienio specialistais tik 1980-ųjų pradžioje Norvegija pradėjo gauti pajamas iš naftos verslo. Ir šiuo metu Norvegija turi aukščiausią gerovės indeksą pasaulyje.
Ar įmanoma, kad Lietuva sektų Norvegijos keliu ir sukurtų valstybinę įmonę užsiimančią molio skalūnų angliavandenilių paieška ir eksploatacija? Turime ekspremjero A. Kubiliaus patikinimus, kad ne, nes „tokia yra ekonominė logika“. Tai, matyt, turėtų reikšti, kad konkrečiai skalūnų angliavandenilių gavybos paleidimo atvejų pradinių investicijų poreikis yra nepaprastai didelis, kuris yra gerokai per didelis lyginant su galimomis verslo rizikomis. Arba bent jau toks, kuris būtų sunkiai pakeliamas dabartiniam Lietuvos biudžetui. Tam reikia daug metų, o mes norim „čia ir dabar“.
Belieka paspėlioti, kur dabar būtų Norvegija, jei taip situaciją būtų vertinusi tuometinė jos vyriausybė.
Yra puikiai suprantama, - reikia išties didelių investicijų. Kalba eina ne tik apie 100 mln. poreikį išteklių paieškos darbams, bet ir know-how, ko už kelis šimtus milijonų nenusipirksi. O ir kas yra korupcija, spėju, tuo metu Norvegijoje nelabai buvo žinoma. Bet vis dėlto. Ar įvertintos visos viešo ir privataus sektorių partnerystės teikiamos galimybės? Kodėl išteklių eksploatavimas negalėtų būti daromas bendrų įmonių pagrindu? Juk tokiu atveju būtų galima nustatyti visuomenės interesus atitinkančius projekto tikslus, kainodaros politiką ir panašiai. Kur yra visi tie vertinimai? Ar ir tai yra ne mūsų visų reikalas? O gal tik tų investuotojų, kurie ateis, paskaičiuos ir pateiks labiausiai apsimokantį variantą? Tik kam labiausiai apsimokantį, tada norisi paklausti. Ir kodėl tada tuos siūlymus reikėtų laikyti bendro intereso svarbos? Tikėti, kad jie atspindi mūsų visų lūkesčius. Tik todėl, kad jie yra aprobuoti valdžios galią turinčių asmenų?
Lietuvoje vis dar nėra, o gal ir jau nebėra suvokimo, kas yra bendras interesas. Nes jei šis suvokimas būtų, - būtų ir skaičiavimai, ir vertinimai, ir ekspertų diskusijos. Tada jomis, o ne paskviliais būtų užpildyti laikraščių ir internetinių portalų puslapiai. Nes siekis būtų bendras - surasti racionaliausią išteklių naudojimo variantą. T.y. tokį variantą, kuris leistų efektyviausiai panaudoti išteklius Lietuvos gerovei. Taip pat ir Žygaičių bendruomenės gerovei. Ne ta prasme, kad jei „sėdi“ ant išteklių, kiek reikia sumokėti, kad „pasikeltų“. Tačiau tik į tai dažniausiai norima suvesti visą diskusiją. Kuri baigiasi kaltinimais šantažu, tarnavimu Gazprom‘ui ir panašiai. Geriausio varianto paieškos reiškia visų pirma išsamią išlaidų – naudos analizę, įvairiapusiškai įvertinant skirtingas prielaidas, paruošiant galimus scenarijus. Bet būtent to ir nėra.
Liūdna, bet tenka pripažinti, - dabartinėje visuomenėje dominuoja iš esmės vienadienė „perku – parduodu“ logika. Ji veda prie to, kad, nežiūrint kokia tema būtų svarstoma, „kiek aš už tai dabar gausiu“ arba „kiek man tai dabar kainuos“ tampa svarbiausiu leitmotyvu. Gal tai savaime nėra blogai. Blogai yra tame, kad be laiko perspektyvos ir platesnio konteksto trūkumo tose diskusijose mažiausiai yra būtent ekonominių skaičiavimų. Daugiausia yra tikėjimo ir netikėjimo. Tada argumentams tinka bet kas, kad ir aplinkosauga. Prisiminkim, kaip mums visiems rūpėjo Baltijos jūra, kai jos dugnu buvo tiesiamas „NordStreamo“ vamzdynas. Ir prisiminkim, kodėl rūpėjo. Buvo interesas. Yra šimtai pavyzdžių, kai vienoj ar kitoj barikadų pusėj stovintys naudoja aplinkosauginę argumentaciją visai ne dėl to, kad iš tiesų rūpinasi aplinka, o dėl to, kad trūksta ekonominių argumentų arba jų iš viso nėra. Ir dar labai dažnai dėl to, kad galėtų sureikšminti savo mažutį privatų interesą.
Dėl to nukenčiame mes visi. Aplinkosaugos problemos nustoja būti rimtai traktuojamos. Dėl to mes pradedame galvoti, kad ir klimato kaitos problemos tėra tik brangias atsinaujinančių išteklių technologijas „stumiančių“ verslininkų lobizmo triukai. Aplinkosauginiai apribojimai – tik verslui trukdantys pančiai, o aplinkosaugos institucijų funkcijos – administruoti aplinkosaugai skirtas nežinia kodėl dideles pinigų sumas.
Aplinkosauga, kaip veidmainystės forma, teigia Rytas Staselis viename iš savo rašinių apie Žygaičių bendruomenės protestus prieš angliavandenilių paieškos projektus. Bendrąja prasme su tuo būtų galima sutikti, tačiau kalbant apie šią skalūnų epopėją, veidmainystė būtų matyti vien tik tai. O kaip kitaip pavadinti nuolatinius bandymus parodyti, kad vyksta amžina gėrio ir blogio kova tarp Lietuvos ir Gazpromo, taip stengiantis užmaskuoti iki šiol vykdytos beviltiškos politikos padarinius. Taip lyginant Lietuvą su prieškario Norvegija, kaip tą daro S. Šedbaras. Kai apsimetama, jog nematoma, kokia juokingai maža yra mūsų sunaudojamų dujų per metus dalis net lyginant vien tik su Ukrainos 45 mlrd. kubų, jau nekalbant apie Vokietiją ir kitas šalis, ir kad Gazpromui greičiausiai nebus sunku tiek pasikoreguoti kainas, kad visos mūsų dujos per mūsų pačių pastatytą suskystintų dujų terminalą išlėks kaimynams, nes pigiau bus pirkti iš Gazpromo. Kaip benziną „Lukoil“, o ne „Orlen Lietuva“ degalinėse. Ar visa tai neturi veidmainystės požymių?
Ir kur yra garantijos, kad visa tai neatsitiks?
Mes neturime tų garantijų. Todėl turime pilną teisę reikalauti, kad į tuos klausimus būtų atsakyta iki tol, kol bus priimti sprendimai.
Na, o grįžtant prie aplinkosaugos, tai skalūnų angliavandenilių paieškos ir eksploatavimo kontekste grėsmių neigimas tai net ne veidmainystė, o jau darosi panašiau į primityvią viešųjų ryšių akciją. Lyg nebūtų jokių ES institucijų (ne aktyvistų, kuriems lengva ranka galima užkabinti „Gazpromo tarnų“ etiketę) atliktų studijų. Užuot pabandžius atsakyti, kurios iš tų grėsmių realios Lietuvos kontekste, užsiimama prasivardžiavimais ir pajuokos darymu iš žmonių, kurie, verčiami pasirašinėti kažkokias sutartis, bando patys ginti savo teises ir ieškoti bei naudoti visokius argumentus jų gerai nesuprasdami, nes valstybinių institucijų atstovai pareiškia, kad nesikiš į privačių asmenų susitarimus. Nes ne jų reikalas, kokiu būdu bus rasti susitarimai.
Komunikacijos priemonėse žurnalistai apžvalgininkai ir viešųjų ryšių specialistai pasakoja, kad grėsmės iš viso yra išgalvotos, teisininkas S. Šedbaras bando remtis Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Jono Satkūno atsakymais į klausimus, kurie labiau atspindi mūsų visuomenės diletantizmo lygį, nei realias problemas. Todėl žemiau pateiksiu pagrindines grėsmes, kurių suvaldymui būtinos ne įtikinėjimai, bet labai konkretūs sprendimai.