Miškų instituto padėtis labai prasta: dar sumažėjus mokslininkų skaičiui ši mokslo institucija pradėtų griūti, nes tektų atsisakyti kai kurių gyvybiškai svarbių tyrimų. Miškininkystės mokslo atstovai teigia, kad jų profesija dabar laikoma neprestižine, nepatrauklia, o atlyginimai – kaip niekad maži. Stringa ir paties mokslo finansavimas.
Viena reforma keičia kitą, finansavimas tai padidėja, tai sumažėja, o miškotyros ciklai yra gerokai ilgesni nei kitų mokslo sričių, todėl tokie finansavimo svyravimai žlugdo tyrimus.
Atliekami vertingi tyrimai
Sumanėte auginti mišką? Gerai apgalvokite, ką sodinsite, juk sodinsite ne sau, o būsimoms kartoms, todėl įvertinkite tai, kad per 30–50 m. Lietuvoje labai pasikeis klimato sąlygos. Jums gali patarti Miškų instituto (MI) mokslininkai. Štai Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjas Vidas Stakėnas atlieka tyrimą, kaip keičiantis klimatui Lietuvos teritorijoje plinta ir ateityje plis vietinės, o iš kitų kraštų atkeliaus naujos medžių rūšys. Mokslininkai nustatė, kad, reaguodami į klimato kaitą, augalai migruoja į jiems palankias klimato zonas.
Kokios mokslininkų prognozės? Deja, ne visos prognozės džiugina.
„Manoma, kad 2060– 2090-aisiais klimatas Lietuvoje nebus tinkamas augti eglėms ir pušims, tačiau tinkamas augti beržams, drebulėms, juodalksniams, uosiams bei ąžuolams. Jau dabar Lietuvoje gali augti europinis kėnis, europinis maumedis, paprastasis bukas, plačialapė liepa, bekotis ąžuolas, platanalapis klevas ir kitų rūšių medžiai“, – pasakojo V.Stakėnas.
Svarbu, kaip kovojame su miško kenkėjais. Šiuo metu dažnai naudojami chemikalai. Deja, jie naikina ne tik kenkėjus. MI Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vedėjas dr. Arūnas Gedminas atlieka bioagentų paiešką ir tiria, kaip juos būtų galima panaudoti prieš miško kenkėjus nepakenkiant miško apsaugai.
Mokslininkų nuomonė valdžiai neįdomi
Paminėjome tik du MI mokslininkų tyrimus. Jų atliekama daug, tačiau MI direktorius Remigijus Ozolinčius skambina pavojaus varpais – Miškų instituto padėtis tokia prasta, kad netrukus gali prasidėti šios mokslo įstaigos žlugimas.
„Dabartinė MI padėtis yra labai prasta: jei dar sumažėtų mokslininkų skaičius, ši mokslo įstaiga pradėtų griūti, nes tektų atsisakyti kai kurių gyvybiškai svarbių tyrimų. Jau dabar neturime miško darbų mechanizacijos krypties, miško technologijų tyrimų“, – teigė R.Ozolinčius.
Be kita ko, neliko ir anksčiau taikytos praktinio miškų tyrimo rezultatų vertinimo bei diegimo į gamybą sistemos. Anksčiau į MI atvykdavo ministrai, jie svarstydavo rekomendacijas, vykdavo diskusijos, ginčai. Mokslininkų rekomendacijos būdavo nuolat tikrinamos. Dabar to nėra. Pasak MI direktoriaus, šiuo metu tai daroma tik per asmeninius MI darbuotojų kontaktus su gamybininkais. Tačiau akivaizdu, kad sumenko galimybė daryti įtaką miško politikos formavimui, miško ūkio valdymui ir ūkinei veiklai.
„Anksčiau MI buvo gamybos jėga, jis dalyvaudavo priimant įvairius valstybės sprendimus – ministras mūsų specialistus kviesdavo į pasitarimus. O dabar mokslininkų nuomonė niekam neįdomi“, – apgailestavo R.Ozolinčius.
Gelbėjimosi ratas ir Švedijos patirtis
Mokslininkai ne tik kritikuoja valdžią, bet ir turi pasiūlymų, kaip pakeisti padėtį.
„Siūlome valstybei centralizuotai kaupti ne mažiau kaip 1 proc. BVP miškų sektoriaus tyrimams, sudaryti ilgalaikių mokslo tyrimų programą ir ją įgyvendinti“, – teigė MI direktorius.
Mokslininkai dar siūlo nustatyti bazinį miškų mokslo finansavimą ir jo laikytis. Pagerėjus ekonominei valstybės padėčiai, mokslininkai siūlo įkurti miškotyros inovacijų centrą, kuriame būtų vykdomi miškų mokslo bei projektavimo darbai.
Tokių problemų nėra Švedijoje. Čia miškai užima net 66 proc. šalies teritorijos (Lietuvoje – 33 proc.). Šioje šalyje miškai labai svarbūs kaip medienos, energijos šaltinis, žaliava popieriui gaminti, žaliava viskozės pluošto pramonei.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius prof. Zenonas Dabkevičius neseniai lankėsi Švedijos karališkojoje žemės ir miškų mokslų akademijoje ir pastebėjo, kad švedai daug dėmesio skiria intensyviai miškininkystei. Nors teritorija miškinga, miškų plantacijų plotai bus plečiami, o natūralūs miškai saugomi ateities kartoms.
Miškininkystės srityje rezultatų pasiekiama tikrai negreitai. Štai XVII a. pradžioje švedai nusprendė, kad ateityje jų valstybės karo laivynui gali pritrūkti ąžuolo. Tada vienoje saloje buvo pasodinta 300 tūkst. gilių. Kokie rezultatai? 1970-aisiais Švedijos miškininkai priminė vyriausybei savo įsipareigojimą ir kariniam laivynui pateikė jau subrendusių ąžuolų rąstų.