Netikėtai kieme prasiveržęs fontanas kiemą paverčia pelke, sugriauna namus

Įsivaizduokite: jūsų kieme netikėtai prasiveržia fontanas, kurio niekaip neįmanoma sustabdyti. Jeigu jums pasiseka, kieme tiesiog telkšo didelė bala, tačiau susiklosčius blogiausiam scenarijui namas sugriūva. GRYNAS.lt atlikus žurnalistinį tyrimą paaiškėjo, jog šis nemalonumas gali tykoti visų, kurie įsirengia vandens gręžinį nesilaikydami gręžinio projekte numatytų reikalavimų. Kokie reikalavimai yra būtini?

Atsiradęs fontanas gali net sugriauti namus

Kaip tie „fontanai“ susiformuoja? Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas aiškina, jog vadinamieji „fontanai“ atsiranda tada, kai gręžiant gręžinius „kertami“ arteziniai vandeningieji sluoksniai, iš viršaus ir apačios dengiami molingais sluoksniais. Iš jų išsiveržęs vanduo pakyla virš žemės paviršiaus keletą ar net keliasdešimt metrų.

„Jeigu tokie gręžiniai yra gręžiami nesilaikant saugumo priemonių, pavyzdžiui, be apsauginių vamzdžių, suvaldyti tokį fontaną būna sunku, o dažnai ir neįmanoma. Nerimauti reikia ne tik dėl to, kad fontanavimo metu iš gręžinio trykšta vanduo. Kur kas blogiau, kad taip neigiamai paveikiama aplinka, kadangi sekinami požeminio vandens ištekliai. Be to, iš požemio plaunami ir didžiuliai smėlio ar žvyro kiekiai“, – perspėja Hidrologijos skyriaus vedėjas.

Fontanas susidaro tada, kai pasiekus vandeningąjį sluoksnį pjezometrinis požeminio spūdinio vandens lygis pakyla aukščiau žemės paviršiaus ir vanduo išsilieja ar trykšta iš gręžinio.

Spaudimas gali būti labai didelis, tačiau gręžiant yra galimybė tai suvaldyti, bet jei nesilaikoma gręžinio projekto, neįleidžiamos tam tikros kolonos, prasideda fontanavimas. Tuomet gaunamas didelis smūgis į paviršių iš požemio ir to proceso praktiškai neįmanoma sustabdyti, požeminis vanduo per paviršių išsikrauna į artimiausią upeliūkštį ar užlieja gretimas teritorijas.

Dėl iš požemio išplaunamo grunto net atokiau gręžinio įrengimo vietos atsiranda įgriuvos žemės paviršiuje, pažeidžiami ar gali sugriūti pastatai. Yra atvejų, kai fontanai „paleidžiami“ ne tik gręžiant gręžinius, bet ir kasant kūdras.

Pasitikrinkite, ar negyvenate rizikos zonoje

Lietuvos geologijos tarnyba yra parengusi Lietuvos požeminio vandens proveržių rizikų zonų žemėlapį. Jame pavaizduoti plotai, kuriuose įrengiant gręžinius tikėtini „fontanai“, todėl tokiose vietose reikėtų būti atidiems. Įvertinus galimą riziką, svarbu tokiose teritorijose nusprendus įrengti gręžinį, pasitarti su Lietuvos geologijos tarnyba.

Pasitikrinkite, ar negyvenate rizikos zonoje, čia. (Duomenų gavimas iš sistemos > Požeminio vandens informacinė sistema (PožVIS) > Žemėlapis)

Geologai gali įvardyti tris žymesnius fontanavimo atvejus: Ukmergės rajone esančiame Virbalų kaime, Tauragės rajone esančiame Žygaičių kaime ir Aukštadvaryje. Visais atvejais gręžinius įrenginėjusios įmonės neįvertino rizikos ir nesilaikė proveržio rizikos zonose taikytinos technologijos.

Žala pradėjus fontanuoti gręžiniui – sunkiai prognozuojama: jei vykstant fontanavimui iš požemio išplaunamos smėlingos ir molingos dalelės, yra didelė rizika, kad apylinkėse formuosis įgriuvos, galinčios pridaryti nuostolių vietiniams gyventojams. Pavyzdžiui, Aukštadvaryje kuriam laikui buvo išsekę gyventojų šuliniai.

Kadangi vanduo iš fontanuojančių gręžinių natūraliai prasigraužia vagą iki artimiausio paviršinio vandens telkinio ar būna dirbtiniais latakais ten nukreipiamas, dėl padidėjusio drumstumo ar šiltuoju metų sezonu pažemėjusios paprastai vyraujančios vandens telkinio temperatūros, galimas poveikis ir paviršinio vandens telkinio florai ir faunai.

Reikalavimai gėlo ir mineralinio vandens gręžiniams

Vis dėlto, kad gyventojai nesukeltų aplinkai grėsmingų situacijų, verta žinoti taisykles, kurios taikomos įsirengiant gręžinį. Jei jų nesilaikoma, tuomet ir gali ištikti nemaloni staigmena.

Verta paminėti, kad gėlo vandens gręžiniai seklesni, o mineralinio – gilesni. Jei privatus asmuo nori prie savo namo išsigręžti vandens gręžinį ir neplanuoja išgauti iš jo daugiau nei 10 m3 vandens per parą, jam užtenka turėti savivaldybės leidimą, gręžinio projektą ir laikytis penkių metrų apsaugos zonos aplink gręžinį, kurioje negalima pilti ir laikyti jokių atliekų, statyti lauko tualetų. Jeigu įrengiamas mineralinio vandens gręžinys, šio vandens ištekliai turi būti aprobuoti. Mineraliniam vandeniui išgauti turi būti išduodamas leidimas – jį suteikia Lietuvos geologijos tarnyba.

Privačių gręžinių, skirtų individualiam apsirūpinimui vandeniu, jeigu iš gręžinio per dieną paimama iki 10 m3 vandens (10 tūkst. litrų), naudojimas yra leidžiamas turint gręžinio pasą, įregistruotą Lietuvos geologijos tarnyboje – Žemės gelmių registre.

K. Kadūnas pabrėžia, kad mineralinis vanduo paprastai turi gerokai daugiau ištirpusių mineralinių medžiagų nei jų esama gėlame geriamajame vandenyje.

„Kadangi mineraliniai vandenys aptinkami gerokai gilesniuose žemės sluoksniuose, jų ir gylis gali būti gerokai didesnis. Kadangi mineralinis vanduo nėra skirtas namų ūkio reikmėms (gėrimui), bet realizuojamas rinkoje, jo išteklių naudojimui privalu ištirti išteklių kokybę, aprobuoti juos ir turėti Lietuvos geologijos tarnybos suteikiamą leidimą nepriklausomai nuo išgaunamo vandens kiekio“, – aiškina Hidrologijos skyriaus vedėjas.

Rengiant gręžinius pasitaiko šiurkščių pažeidimų

K. Kadūnas atkreipia dėmesį į tai, jog nereti atvejai, kai taupant lėšas vengiama laikytis nustatytų procedūrų, iš kurių svarbiausia yra reikalavimas turėti savivaldybės sutikimą gręžiniui įrengti ir gręžinio projektą.

Kalbant apie gėlo vandens gręžinių rengimo metu padarytus pažeidimus, dažnai pasitaiko atvejų, kad žmonės nesilaiko gręžimo projekte numatytų reikalavimų.

„Turi būti gręžimo projektas, kuriame nurodyta, kas, kaip ir ką turi daryti. Jei neįleidžiami tam tikri cilindrai, pavyzdžiui, vietovėje prie upės, vyksta didelė iškrova ir atsiranda fontanuojantys gręžiniai. Vieną turime Ukmergės rajone, kitą – prie Trakų, o tai dar ne viskas“, – pasakoja geologai.

Ir pagaliau jie pabrėžia, kad šie reikalavimai sugalvoti ne šiaip sau. Jų nesilaikantys gali sulaukti labai rimtų pasekmių. Pasak specialistų, visi bandymai pasipriešinti fontanavimui šiandien yra bevaisiai. „Nesvarbu, ar pilsi betoną, smėlį ar žvyrą – vis tiek vanduo viską išplauna ir prasimuša kelią į paviršių. Ir niekas jo nesuvaldo. Nuo to apsisaugoti galima tik gręžimo metu iš anksto imantis prevencinių priemonių, o po laiko to sukontroliuoti jau neįmanoma“, – perspėja geologai.

Milžiniški nuostoliai: švaistomas vanduo ir išplaunama žemė

Ekspertų teigimu, iš žemės prasiveržęs gręžinio vanduo yra didelis nuostolis aplinkai – pirmiausiai dėl to, jog veltui švaistomas požeminis vanduo. Pavyzdžiui, Aukštadvaryje vienu metu buvo fiksuojama, jog per valandą į upę išbėgdavo net 80 m3 gėlo vandens. Tiesa, tai nėra vienintelis neigiamas šio reiškinio poveikis aplinkai.

Lietuvos hidrogeologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras Algirdas Klimas pabrėžia, jog prasidėjęs fontanavimas visokeriopai žaloja aplinką: visų pirma, prasiveržusi vandens srovė žemės paviršiuje išgraužia griovius ir iš požemio išplauna gruntą.

„Paskutinis didžiausias fontanavimo atvejis Aukštadvaryje veltui iššvaistė išties didelį kiekį vandens. Negana to, vos nesugriuvo pastatas, šalia kurio buvo gręžtas gręžinys. Išsiveržęs vanduo nemažai žemės išnešė į namo ertmę, žemė buvo smarkiai išplauta – vaizdas tikrai buvo ne koks. Žinoma, pavyko šiek tiek tai sutvarkyti ir pasirūpinti, kad fontanavimas neišplistų“, – aiškina mokslininkas.

Gilesniuose upės slėniuose natūralūs šaltiniai atsiranda panašiai, kaip ir „fontanavimo“ atveju – tokiu būdu vanduo atranda natūralų kelią į žemės paviršių, išsiveržia ir teka. A. Klimo teigimu, dėl miške ar kur nors negyvenamoje vietoje ištryškusio šaltinio panikuoti nereikėtų, nes tai yra visiškai natūralu, tačiau dėl žmogaus klaidos apgyvendintose teritorijose atsirandantys fontanai kelia didelį nerimą ir siekiama, jog to nenutiktų.

Lietuvai tai tik uodo įkandimas – svetur problema didesnė

Pasak mokslininko, didžiausia problema – gręžimui nepakankamai pasiruošę, nepatyrę specialistai, kurie ne visada žino, kaip tinkamai elgtis pavojingose zonose.

„Būna, jog atvažiuoja meistrai į vietą, kurioje reikia gręžti gręžinį, bandymų keliu duria ir galiausiai praduria artezinio požeminio vandens sluoksnį. Tik patyrę meistrai nedaro tokių klaidų ir dažniausiai to išvengia. Jeigu jau prasiveržė fontanas, meistrai yra linkę jį užmaskuoti, paslėpti gręžinį, bet vanduo vis tiek veržiasi. Užkišti gręžinį išties sudėtinga, todėl protingiausia yra stengtis, kad neatsirastų naujų fontanavimo atvejų“, – tikina A. Klimas.

Hidrogeologo teigimu, turime suprasti, jog požeminis vanduo yra didelis turtas, kurio išleidimas be reikalo negali būti toleruojamas. „Iš kitos pusės, mūsų požeminio vandens ištekliai yra didžiuliai, tad palyginus čia tėra uodo įkandimas, bet tai yra netvarka. Taip neturi būti.Vis dėlto kur kas blogiau būtų tuo atveju, jei gręžiant išsiveržtų sūrus vanduo – tai išties būtų didelis smūgis aplinkai, ypač augalijai“, – aiškina mokslininkas.

Kaip bebūtų, prasiveržęs fontanas gali padaryti daug žalos ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir aplinkai. Kaip tik todėl reikia laikytis numatytų taisyklių, kad to išvengtume. Priešingu atveju išspręsti šią problemą kur kas sunkiau, o kartais ir visai neįmanoma.