Nuomonė apie skalūnus: kiek galima spjaudyti į savo šulinį, kad vis dar apsimokėtų iš jo gerti

Skirtingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, toli gražu ne visi geologijos specialistai palaiko skalūnų kasybos Lietuvoje idėją, tačiau, deja, dauguma nelabai aktyviai dalyvauja diskusijose šia tema. Kaip ten bebūtų domėjausi ja ilgiau nei pusę metų, nes ji svarbi ne tik mokslui, tačiau priimtas sprendimas gali negrįžtamai pakeisti aplinką ir sąlygas, kuriose gyvename ir jau net dabar aišku, kad gauto ,,pelno“ nepakaks žalos atstatymui. Kyla klausimas, kodėl tuomet garsiai apie tai nekalbama?

Žvelgdama tiek geologės, tiek jauno žmogaus, galvojančio apie savo šeimos ateitį, akimis galiu tvirtai pasakyti:

- Ar bus padaryta žala gamtai? Taip, klausimas tik po 10 ar 100 metų, taigi dėl anūkų galime būti ramūs, jie tikrai sulauks dienos, kai vanduo gali būti brangesnis už benziną. 

- Ar ją galima bus atstatyti? Praktiškai neįmanoma. Pakanka jau kitų šalių patirties ir nesibaigiančių teismo procesų. Juo labiau, kad tai Žemės gelmės, keliolikos tūkstančių cisternų cheminių atliekų nenuvalysi drėgna servetėle.

- Ką iš to laimi valstybė ir mes jos piliečiai? Išskyrus kelis procentus mokesčių į biudžetą, nieko! Nes ši pramonės šaka naujų darbo vietų nekuria, geriausiu atveju sukurs apie 1000, kai tuo tarpu šiuo metu 10 000 ūkininkų Tauragės rajone sukuria apie 40 000 darbo vietų miesto gyventojams, kurios bus prarastos! Kadangi Europos Sąjunga (ES) draudžia ekologinių ūkių veiklą tose teritorijose, kur vyksta ,,skalūnų’ dujų gavyba.

Leidimas – ne tik žvalgyti, bet ir išgauti

Vyriausybė šių metų kovo mėnesį kreipėsi į Lietuvos Mokslo akademiją, prašydama parengti išvadas dėl skalūnų dujų poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai. Ir nors pavadinime aiškiai parašyta ,,žvalgybos ir gavybos poveikis...“ daugelis nagrinėjo tik žvalgybos aspektą. Tuo tarpu Vilniaus universiteto profesoriaus, buvusio Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus, Lietuvos ir Lenkijos mokslų akademijų nario Gedimino Motuzos dalyje nagrinėta tiek žvalgyba, tiek gavyba. Suprantama kodėl, nes davus NAUDOJIMO licenciją konkurso laimėtojui, suteiksime teisę tiek žvalgybai, tiek gavybai, todėl atskirti šiuos dalykus buvo mažų mažiausiai nelogiška.

Lietuvos Mokslų akademijos išvados žvalgybą laiko sveikintina ir naudinga šaliai, tačiau aiškiai pasako, kad gavyba per daug rizikinga, negalima esančiomis sąlygomis ir netgi prieštaraujanti įstatymams. O pasak Lietuvos hidrogeologo profesoriaus V. Juodkazio, vandens užteršimas būtinai įvyks, tai tik laiko klausimas. Kam tuomet išvis klausti garbių Lietuvos mokslininkų nuomonės, jei į ją vėliau net nekreipiama dėmesio? Kam leisti žvalgyti, jei jau dabar žinome, kad teks drausti kasti?

Technologija per jauna, pasekmės bus ateityje

Realybė šiai dienai yra tokia, kad ši technologija - hidraulinis ardymas, yra per daug jauna ir pasaulis dar nepatyrė galimų pasekmių. Tiktai kalbama, kad ji naudojama jau daugelį metų. Tačiau eilinį kartą pasakoma pusė tiesos. Žurnalo „Nature“ duomenimis JAV 2004 m. horizontalūs gręžiniai tesudarė mažiau nei 10 proc., o dabar  - 61 proc. Tai reiškia, kad pirmieji žvalgybiniai gręžiniai gal ir buvo išgręžti prieš šimtą metų, tačiau tūkstančiai tik per pastaruosius 5-6 metus. O nuo 2012 m ši pramonė jau yra pasiekusi savo aukščiausią tašką ir toliau tik mažės. 

Kalbant iš geologo pusės, 5-6 metai, net kelios dešimtys yra per trumpas laiko tarpas „ylai išlįsti iš maišo“. Tai ilgi ir sudėtingi procesai vykstantys Žemėje, o kartu ir siaubinga grandininė reakcija. Turint omenyje, kad dabar net negalime apskaičiuoti jos mastų, suleidus šimtus tūkstančių kubinių metrų toksinių ir kancerogeninių medžiagų į Žemės gelmes, jos tikrai nepradings be pėdsako ir anksčiau ar vėliau pasieks arba Žemės paviršiuje esantį geriamą vandenį arba atskies Baltijos jūrą. Tuomet tampa tik aiškiau, kad ši technologija nepakankamai tobula. Kita vertus ar apskritai nedidelės pajamos į valstybės biudžetą iš užsienio įmonės gali paslėpti jokiais pinigais neatitaisomą žalą. Laiko mašinos iki to laiko, kol užteršime geriamą vandenį ir pasieksime dar didesnį apsigimimų skaičių, tikrai nesukursime.

Kita vertus, net ES šią technologiją įvardija kaip per daug pavojingą. Nereikia didelių inžinerinių gebėjimų norint ją perprasti. Lietuvos atveju į maždaug 2 km gylį vertikaliai gręžiamas gręžinys, toliau jis gręžiamas horizontaliai, kad apimtų didesnį plotą po žeme. Ir po to į tokį kelių centimetrų skersmens vamzdį didžiulę jėga supumpuojamas 15 – 20 tūkstančių kubinių metrų cheminis mišinys su smėliu, siekiant suardyti uolienas, praplėsti plyšius ir išlaisvinti susikaupusį metaną.

Gręžskylės sienelės aplink vamzdį užpildomos betonu, kad cheminis mišinys neprasiveržtų ir neužterštų vandens, tačiau požeminių sprogdinimų metu, vamzdžio vibracijos pakaktų šiam betonui sueižėti, nes tai tik 2 cm sluoksnis aplink vamzdį. Galų gale betonuojant sieneles nėra jokios garantijos, kad neliks neužpildytų tuštumų, visada išlieka nekokybiškai įrengtų gręžinių procentas. JAV, Pensilvanijos valstijoje atlikta skalūnų dujų gręžinių inspekcija parodė, kad daugiau kaip 7 proc. skalūnų dujų gręžinių yra nehermetiški, o daugelyje jų nehermetiškumas ir pratekėjimai labai dideli.

Apie pasekmes, kurias gali sukelti hidraulinis ardymas

Išsiaaiškinus kaip veikia hidraulinis ardymas, galima kalbėti apie pasekmes, kurias jis gali sukelti:
1. Visų pirma, gavybos mąstai. Šiuo metu apskaičiuotas plotas, kuriam išduodamas leidimas atėmus saugomas teritorijas ir gyvenvietes yra 6000 km2. Vienam gręžiniui reikia 3-5 ha – kelių futbolo stadionų, lyg ir nedaug tačiau po žeme išvedžiojus vamzdžiu, plotas siekia 250 – 2400 ha.

Tarp gręžinių atstumas būna 1-1,5 km, o pačių gręžinių, kad gavyba ekonomiškai apsimokėtų, reikia 2500-3000. Galima įsivaizduoti kokios milžiniškos infrastruktūros tam reikės: kiekvienam „gręžinukui“ reiks nutiesti kelius sunkiasvorei technikai, vežančiai milžiniškas cisternas su chemikalais, iškasti baseinus jiems laikyti, o kaip tarp viso to įpaišyti saugomas teritorijas, gyvūnų migracijos kelius, gyventojus, žemdirbystės ūkius. Tiesa, tokių nebus, nes ES draudžia ekologinius ūkius šalia tokios veiklos kaip skalūnų dujų gavyba, be to, per dirbamas žemes greičiausiai teks vesti vamzdžius, kuriais bus surenkamos dujos. 

2. Geriamas vanduo. Juk vienam gręžiniui reikia apie 20 000 m3 vandens, o gręžinių, pavyzdžiui, Lietuvos atveju reiktų 2500-3000. Aišku, jį teks imti nuo paviršiaus ar iš vandeningojo sluoksnio, kas atsitiks su dirvožemiu, šuliniais, upėmis išsiurbus tokį kiekį? Čia kalbant apie gręžinių poreikius, o avarijos atveju pasklidus taršai, kas paduos stiklinę vandens Žemaitijos gyventojams?

3. Padidėjęs seismingumas. Lietuvos mokslo akademijos išvadose G. Motuza pabrėžia: „Skalūnų dujų gavybos plote 1750–2000 m gylyje bus pažeistas (sutrupintas, įterpiant smėlio ir cheminių medžiagų) ~200 m storio uolienų klodas. Dėl to gali pasikeisti žemės gelmių atsparumas tektoninėms įtampoms, padidėti seismingumas, lūžių aktyvumas, jų skvarbumas“. Ką tai reiškia?

Kad hidraulinio ardymo metu sukurti silpni žemės drebėjimai, padidina ir stipresnių tikimybę. JAV skalūnų dujų gavybos sukeltų žemėdrebų stiprumas siekia 3-5 pagal Richterio skalę. Prisimenant netokį seną žemės drebėjimą Karaliaučiuje, jo padaryta žala siekė 10 mln. Lt.

4. Juo labiau argumentas, kad geriamo vandens sluoksnį atskiria 1 km storas molio sluoksnis nėra toks jau raminantis. Vykdant sprogdinimus gręžinyje sluoksnis bus suardytas, technologija leidžia išplėsti plyšius iki 200 m, o maksimali riba kaip tik siekia 1 km. O, pavyzdžiui, Birštone mineralinis vanduo pro panašią storymę prasiveržia natūraliai lūžių sistemomis, taigi šiuo atveju mes netgi pageriname sąlygas cheminėms medžiagoms plisti.

5. Sakoma nespjauk į šulinį... Be skalūnų dujų, toje pačioje teritorijoje turime ir kitų naudingųjų iškasenų, pavyzdžiui, naftos, kurios yra daugiau ir arčiau paviršiaus. Niekas tiksliai negali pasakyti, ar jų išgavimas nebus apsunkintas ateityje. Kadangi sluoksniai jau bus neatstatomai pažeisti. Ką jau kalbėti apie paviršiuje subjaurotą gamtovaizdį.

6. Viešoje erdvėje yra brukama nuomonė, kad naudojamas mišinys, kurio 98 procentus sudaro vanduo. Likę 2 procentai, kaip Lietuvos mokslo akademijos išvadose patvirtinta savo sudėtyje turi toksinių ir kancerogeninių medžiagų, ne šiaip sau kenkiančių sveikatai, bet sukeliančių vėžį, apsigimimus ir kt. Atrodytų lašas jūroje, tačiau niekas neužsimena apie kiekius, gręžiniui sunaudojama apie 20 000 m3 mišinio su smėliu, 2 procentai nuo šio kiekio 400 m3, tebūnie padovanokim dar 200 m3 kritikams.

Taigi per 3000 gręžinių susidaro mažiausiai 1 200 000 m3 nuodingų cheminių medžiagų, kurios visos gali būti paliktos žemės gelmėse. Buvo priimtos R. Paliuko pasiūlytos Žemės gelmių įstatymo pataisos (11str. 4d.; 13 str. 5 punktas), kurias verta panagrinėti: 

- 11str. 4 dalis - 4. Kasybos pramonės atliekos, susidariusios hidraulinio ardymo metu, gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paliekamos dirbtinėse žemės gelmių ertmėse, susidariusiose žemės gelmių išteklių naudojimo (gavybos) metu.

- 13 str. 5 punktas - 5) naudoti dirbtines žemės gelmių ertmes kasybos pramonės atliekoms ir kitoms atliekoms laidoti ar laikyti. Šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyta veikla gali būti vykdoma neturint šiame punkte numatyto leidimo.).

Taigi suvedus visas pataisas į vieną gauname, kad leidžiama Žemės gelmių ertmėse palikti bet kokias toksines ir radioaktyvias medžiagas, susidariusias hidraulinio ardymo metu, be Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduoto leidimo. 

7. Tačiau, jei jau čia padarytos esminės klaidos „stiprinant“ Žemės gelmių įstatymą, nepamirškime kitų, tokių kaip ,,Gamtinio karkaso“ apsauga, Poveikio aplinkai įstatymas Europos Sąjungos aktai ir kt., kuriems šiuo metu gavyba tikrai prieštarauja. 

Vietoje išvadų

Esminių spragų pilna visur: pradedant vis dar nesutvarkytais įstatymais arba jau sutvarkytais ne piliečių naudai, neapskaičiuota ekonomine nauda, nes ją įvertinti galima būtų atlikus žvalgybą, tik jokia įmonė neinvestuos į tai pinigų, nežinodama ar vėliau galės kasti. Todėl taip skubama duoti  žalią šviesa viskam: žvalgybai ir gavybai. Problema yra ir žmonių įtikinėjimas užsienio šalių pavyzdžiais, kurie visiškai neatitinka Lietuvos situacijos ir mąstelių, o baisiausia, kad dažnai nutylima jau liūdna tų šalių patirtis.

Bet tai temos, kurioms reikia atskirų straipsnių ir tų sričių specialistų nuomonių, tačiau svarbiausia, kad ekonomistas, teisininkas ar geologas nepamirštu, kad privalo dirbti kartu, nes vienas negali visko žinoti ir mokėti. Ir net po to piliečiams vis tiek turėtų būti palikta veto teisė.

Jei žemaičiai nori vaikščioti rytais po rasotą žolę gryname ore, koks skirtumas, kiek galima būtų uždirbti, kad išgalėtume nusipirkti, tai ką jau turime - gamtą.