Daugiausiai kritikos – dėl neįsisavintų ES pinigų
Daugiausia kritikos regioniniai atliekų tvarkymo centrai iš Aplinkos ministerijos susilaukia dėl neįsisavintų Europos Sąjungos fondų lėšų, skirtų biologiškai skaidžių atliekų perdirbimo gamykloms statyti. Mat kol kas rangovines sutartis dėl statybos yra pasirašę tik du centrai – Alytaus ir Panevėžio regionų. Kituose regionuose viešųjų pirkimų konkursai yra arba žlugę, arba įstrigę.
Tačiau atliekų tvarkymo pažanga akivaizdi – nėra mažų šiurpių sąvartynų, blogiau ar geriau veikia atliekų rūšiavimo sistema, sureguliuota apskaita ir rinkliava, gyventojai turi konteinerius.
Kritikai vis pamini keletą galimų RATC veiklos alternatyvų – atliekų sektorių galėtų valdyti per savivaldybių skyrius ar privačios įmonės. Pirmasis variantas svarstytinas, tačiau gali būti neefektyvus, nes savivaldybių specialistai dažniausiai nėra orientuoti į ūkinę veiklą.
Ar tikrai savivaldybės galėtų suvaldyti privačių atliekų surinkėjų apetitą? Žinant karčią patirtį su išnuomotais šilumos ūkiais ir drąstiškai pakilusiomis šildymo kainomis – peršasi analogiškas „brangaus šildymo“ ar „brangių šiukšlių“ scenarijus.
Atliekų tvarkymo infrastruktūra - nepabaigta
Vertinant objektyviai, dar net nebaigta kurti atliekų tvarkymo infrastruktūra – ne visuose regionuose įrengtos didžiųjų atliekų ir kompostavimo (rūšiavimo) aikštelės, sąvartynuose nepastatyti rūšiavimo įrenginiai. Nepriimti teisės aktai valstybės mąstu – neįvesta plastikinių talpų užstato sistema, pagal įstatymo raidę nevyksta antrinių žaliavų surinkimas.
Svarbus ir visuomenės sąmoningumo aspektas – dažnai gyventojai, įmonių vadovai nesupranta naujosios tvarkos privalumų ir priešinasi vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą mokėjimui. O savivaldybių politikai nesuvokia sistemos kūrimo prasmės, ir netgi trukdo jos kūrimui, pavyzdžiui, nesutinka didinti mokesčių teršėjams, dėl ko RATC’ai patiria nuostolių ir negali užtikrinti tinkamo sistemos funkcionavimo. Vėlgi kenčia atliekų surinkimo, tvarkymo kokybė: gyventojai nepatenkinti retai išvežamomis atliekomis, neplaunamais konteineriais arba neturi galimybės rūšiuoti atliekas ir t.t.
Nesiorientuoja į pelno siekimą?
Regioniniai atliekų tvarkymo centrai turi dvi funkcijas, apie kurias daugiausia ir diskutuojama: regiono atliekų tvarkymo sektoriaus administravimas ir rinkliavos administravimas. Būtent rinkliavas administruoti turėtų RATC. Priešingu atveju, šias funkcijas patikėjus privačioms bendrovėms, tai būtų leidimas verslo struktūroms iš dalies valdyti į savivaldybių biudžetus patenkančias lėšas.
Dabar RATC akcininkai yra savivaldybės, o tuo pačių visų gyventojų išrinkti politikai. Būtent jie, atstovaudami vietos rinkėjų interesus, turi skrupulingai prižiūrėti RATC veiklos skaidrumą, ekonominį efektyvumą. Svarbu pastebėti, kad valstybinė atliekų tvarkymo sistema priešingai nei privatus verslas nėra orientuota į pelno siekimą
Atliekų tvarkymo sektoriui atsidūrus privačiose rankose tikriausia išloštų visi, tačiau ne rinkliavas ar mokesčius mokantys gyventojai. Kita vertus, didelė atliekų tvarkymo sektoriaus problema ir yra kaštų reguliavimas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) neprižiūri atliekų sektoriaus, nėra vieningų kainų nustatymo taisyklių visiems RATC. Visgi yra kelios taisyklių variacijos, kurių, atsižvelgiant į regionų specifiką, ir laikosi RATC.
Taigi tikrai tenka sutikti su spaudoje pareikšta Valstybės kontrolės pozicija, kad RATC modelis Lietuvai iš tiesų yra geriausias pasirinkimas ir žmogiškųjų kompetencijų, ir finansų administravimo ir skaidrumo atžvilgiu.
Peršasi išvada, kad mūsiškiai atliekų tvarkymo centrai, turėdami profesionalių specialistų ir nusižiūrėję kad ir skandinaviškos pažangiausios patirties, galėtų civilizuotai suvaldyti sektoriaus procesus savo regionuose. Taigi RATC valdoma atliekų tvarkymo sistema galbūt nėra bloga, nors ją kai kas ir juodina, tačiau jos nuolatinis tobulinimas turėtų būti svarbus kiekvieno regiono savivaldos, atsakingos už atliekų tvarkymą, uždavinys.
Jonas Stravinskas, UAB „Jostra“ vadovas, konsultantas