Nuomonė. Suskaičiavome vilkus ir lūšis: kas iš to?

Pagaliau paskelbti oficialūs šių metų stambiųjų plėšrūnų apskaitos rezultatai. Nustatyta, kad šalies miškuose gyvena bent 292 vilkai ir 97 lūšys. Paprastai po rezultatų paskelbimo diskusijos ne baigiasi, bet įsisiūbuoja. Manančių, kad gauti skaičiai yra netikslūs, o plėšrūnų yra daug daugiau arba daug mažiau, greičiausiai netrūks ir šįsyk. O kokia yra GAA „Baltijos vilkas” nuomonė apie šiuos rezultatus – ar jie tikslūs, ar jie džiuginantys, pagaliau kaip jie atsilieps patiems gyvūnams?

Minimalūs dydžiai, maksimalūs nesusipratimai

Jeigu reikėtų išrinkti daugiausia nesusipratimų keliantį apskaitų aspektą, tai neabejotinai laimėtų gauto rezultato – minimalaus skaičiaus – interpretavimas. Nuo pat 2006-ųjų metų, kai plėšrūnus pradėjo skaičiuoti miškininkai, yra nustatomas minimalus populiacijos dydis. Ir nuo pat 2006-ųjų metų tęsiasi su tuo susijusios problemos. Nepaisant to, kad kasmet šis klausimas yra aptariamas po kelis sykius, niekas nesikeičia. Bet aš pabandysiu dar kartą.

Minimalus populiacijos dydis yra apskaitoje nustatytas žvėrių skaičius, dėl kurio galime būti (beveik) garantuoti, kad jų tikrai tiek yra. Todėl šių metų apskaitos rezultatai reikštų, kad Lietuvos miškuose gyvena, tiksliau, apskaitos metu gyveno – mažiausiai 292 vilkai ir mažiausiai 97 lūšys. Viskas. Ši apskaita daugiau nieko nepasako apie populiacijų dydį.

Jei jus domina klausimas, kiek vilkų ar lūšių yra iš viso, įskaitant ir tuos, kurių pėdsakai nebuvo aptikti, tai ši apskaita į jį negali atsakyti. Gali būti lygiai 292 vilkai, gali būti 392, o gali būti ir 2292 – nė vienas iš šių skaičių negali būti patvirtintas ar paneigtas pagal apskaitos duomenis ir rezultatus. Todėl tiems, kurie piktinasi, kad suskaičiuota mažiau nei yra iš tikro, tegaliu priminti, kad kiek bemuši arklį, jis neims duoti karvės pieno.

Lygiai taip pat iš minimalaus skaičiaus negalima įvertinti gausos tendencijų. Natūraliai norisi lyginti skirtingų metų rezultatus ir pagal tai daryti išvadas apie visos populiacijos dydžio pokyčius. Natūralu, tačiau moksliškai nepagrįsta. Paprasta analogija – jei žiūrėdami per langą suskaičiuojate 10 varnėnų, o po valandos pamatote jau 20, tai nereiškia, kad per valandą jūsų mieste varnėnų padaugėjo dvigubai. Jūs nežinote, kurią dalį visų miesto varnėnų matėte prieš valandą ir kurią matote dabar. Gal varnėnų netgi sumažėjo, bet tiesiog didesnė jų dalis suskrido į jus paspoksoti.

Su plėšrūnų apskaita yra panašiai. Suprantama, kad apskaitos intensyvumas ir metodika yra nepalyginamai rimtesni už varnėnų skaičiavimą per langą, tačiau vis tiek suskaičiuojama tik dalis žvėrių – tie, kurių pėdsakus pavyko aptikti apskaitos dienomis. Ir nėra žinoma bei neįmanoma įvertinti, ar ta dalis yra tokia pati skirtingais metais. Todėl remiantis vien šios apskaitos rezultatais neįmanoma pasakyti, ar žvėrių padaugėjo, ar sumažėjo.

Apskaita - ne bevertė

Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad apskaita yra bevertė. Minimalus populiacijos dydis yra labai svarbus ir naudingas rezultatas, jis yra ganėtinai patikimas, be to, gaunamas ne iš lubų, o taikant mokslinį metodą. Be to, jokie kiti gyvūnai nėra skaičiuojami taip intensyviai ir kruopščiai, kaip kad stambieji plėšrūnai. Ir kas taip pat svarbu, jis nėra labai brangus. Alternatyvių metodikų su palyginamu kainos ir kokybės santykiu praktiškai nėra.

Tačiau neapsimetinėsiu naiviu, lyg nesuprasčiau, kad visuomenei, žurnalistams ar valdininkams nerūpi moksliškai korektiški atsakymai. Jiems reikia tikro plėšrūnų skaičiaus ar gausos pokyčių įvertinimo. Ir kartais šis poreikis toks stiprus, kad imamasi abejotinų veiksmų. Tikiuosi, kad bent jau šiais metais bus apsieita be iliuzionistų triukų, kaip 2013-ais metais, kai iš rankovės buvo ištrauktas „perskaičiuotas“ rezultatas be menkiausio mokslinio pagrindimo ar paaiškinimo, iš kur jis atsirado.

Reikia suprasti, kad norint kitokių rezultatų nei gali duoti ši apskaita, yra tik vienas kelias – keisti metodiką. Asmeniškai aš dideles viltis dedu į Gamtos tyrimų cetro ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pradėtą plėšrūnų stebėjimo projektą, tik jo rezultatų dar teks palūkėti. O kol kas turime vienintelį praktinį būdą skaičiuoti Lietuvos plėšrūnus, ir vienintelius moksliškai pagrįstus rezultatus.  Kuriais ir turime remtis priimdami sprendimus.

Ar teisingai suskaičiavo?

Metas klausimui apie rezultatų tikslumą. Taigi, ar gauti skaičiai – 292 vilkai ir 97 lūšys – tikrai yra minimalūs dydžiai, kuriuos buvo galima nustatyti iš surinktų apskaitos duomenų?

Visų pirma, turiu priminti, kad minimalaus skaičiaus metodikoje yra vienas kertinis momentas – reikia nustatyti ir atmesti pasikartojančius individus, t.y. kiekvienas gyvūnas turi būti suskaičiuotas tik vieną kartą, nepriklausomai nuo to, kur ir kiek jis pripėdavo. Tai darant yra taikomi tam tikri principai, tokie kaip senų pėdsakų atmetimas, kai yra šviežių; individų skaičiavimas pėdsakų eilės išsiskyrimo taškuose, o ne pagal skirtingose vietose aptiktus pėdsakus; judėjimo krypčių bei atstumų analizė, kad per parą-dvi toli nukeliavusi grupė nebūtų suskaičiuojama kelis kartus. Ir nors absoliučiai tikslių algoritmų nėra, tačiau iš tų pačių duomenų skirtingi analizuotojai turėtų gauti panašius rezultatus, jeigu nepadaro grubių klaidų.

Kaip ir ankstesniais metais, mes atlikome alternatyvią tų pačių pradinių duomenų analizę. Visų pirma, skaitmenizavome anketų duomenis, tada juos automatiškai perkėlėme į GIS sistemą ir analizę atlikome bendrame Lietuvos žemėlapyje. Valstybinė miškų tarnyba ėjo kitu keliu – analizę atliko lokaliai, paskirų anketų lygyje, nesukeldami visko į vieną bendrą žemėlapį. Tai yra vienas rimčiausių ir nuoširdžiai nustebinusių skirtumų nuo 2013-ųjų apskaitos. Dėl stambiųjų plėšrūnų užimamų teritorijų ir nueinamų atstumų dydžio jų analizė prasminga tik platesniame geografiniame kontekste nei viena girininkija. Kitu atveju, rizikuojama tuos pačius gyvūnus suskaičiuoti kelis kartus. Taip pat Valstybinė miškų tarnyba analizavo tik antrosios (vasario 6 dienos) duomenis, nes šią dieną buvo tinkamesnės sąlygos apskaitai. Tai jau tapo ganėtinai įprasta praktika, nes paprastai viena diena būna daug tinkamesnė pėdsekystei. Mes dirbome su abiejų dienų duomenimis.

Mūsų gauti rezultatai neprieštarauja oficialiems, t.y. 292 vilkai ir 97 lūšys patenka į mūsų nustatytas galimas ribas. Todėl apibendrindamas galiu teigti, kad nors ir skyrėsi analizės būdai, tačiau mūsų vertinimu oficialūs rezultatai tikrai gali būti laikomi minimaliu vilkų ir lūšių populiacijų dydžiu.

Džiaugtis ar liūdėti?

300 vilkų ir 100 lūšių – daug ar mažai, džiaugtis tuo, ar pergyventi? Aš manau, kad rezultatai yra džiuginantys. Aišku, turint galvoje, jog tai tik minimalūs skaičiai, o tikrieji lieka nežinomi.
Žiūrint formaliai, 300 vilkų yra daugiau nei Vilko apsaugos plane užsibrėžtas minimumas (250), todėl galima laikyti, kad šių gyvūnų apsaugos būklė gausos požiūriu yra gera. Vilkų paplitimas nuo 2004-ųjų metų nuosekliai didėja – tai dar vienas geras ženklas, rodantis, kad vilkai susigrąžina jiems teisėtai priklausančią vietą Lietuvos miškų ekosistemose.

Asmeniškai, manau, kad per dešimtmetį po truputį atsistatė ir vilkų gausa, kuri apie 2004-uosius buvo stipriai sumažėjusi dėl nelimituotos medžioklės. Turiu pabrėžti, kad šis įvertinimas yra visiškai subjektyvus ir netiesioginis, nes, kaip ir minėjau, tiesiogiai palyginti apskaitose gautų skaičių negalima.

Manau, kad jeigu ateityje priimami vilkų populiacijos valdymo ir apsaugos sprendimai nebus drastiški (pvz. protu nesuvokiami triženkliai sumedžiojimo limitai, kurių nuosekliai siekia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas), tai vilkų populiacijos apsaugos perspektyvos yra neblogos. O pagrindinis uždavinys turės būti konfliktų su žmogumi sprendimas.
Lūšių apskaitos rezultatai taip pat džiuginantys. Nustatytas minimalus skaičius viršija pesimistinius ekspertinius vertinimus, sklandžiusius kelis paskutinius metus, kad šalyje likę viso labo 40 ar 50 lūšių. Žinoma, norėtųsi, kad lūšių būtų suskaičiuojama ne 100, o irgi 300, bet kol kas apie tai galime tik pasvajoti. Kadangi Estijos miškuose sėkmingai sutelpa 250 vilkų, 800 lūšių ir 600 meškų, tai mums dar tikrai yra kur pasitempti.

Subjektyviai vertinčiau, kad lūšių mūsų miškuose gausėja, ypač pastaruosius kelis metus. Jeigu taip išties ir yra, tai būtų praktinis kontrargumentas teigusiems, kad kai daugėja vilkų, šie išstumia lūšis, todėl jų ima mažėti. Tačiau į vilkų ir lūšių sugyvenimo Lietuvos miškuose klausimą patikimai galėtų atsakyti tik rimti moksliniai tyrimai.

Be pačių rezultatų yra ir daugiau kuo pasidžiaugti.

Oponentai menkiausia proga apeliuoja į nevyriausybininkų mėgėjiškumą arba šaiposi iš kelių apskaitai netinkamą avalynę pasirinkusių savanorių. Tačiau faktas, kad miškininkai šiandien daro tai, ką į basutes įsispyrę savanoriai sėkmingai darė jau prieš 4 metus – pildo standartinę „mėgėjų“ sudarytą anketą, žymi aptiktus pėdsakus žemėlapiuose, ir visa tai daro skaitydami vėlgi tų pačių „mėgėjų” paruoštas instrukcijas.

Todėl šiandien rezultatai nustatomi nebe aritmetiškai sumuojant skaičius iš miškininkų galvas laužiusių anketų, o ant žemėlapio analizuojant tikslius pėdsakų duomenis, judėjimo kryptis ir atstumus. Valstybinė miškų tarnyba šiais metais džiaugėsi, kad analizė buvo daug lengvesnė, anketos užpildomos aiškiai ir standartizuotai. Taip pat pagal surenkamus duomenis galima tiksliau ir detaliau įvertinti plėšrūnų paplitimą. Netgi tie patys savanoriai nuo šių metų į apskaitas kviečiami pačių miškininkų iniciatyva, nes urėdijoms tai visapusiškai naudinga.
Sakyčiau, kad tai ne tokie ir blogi mėgėjų pasiekimai.

Ateities perspektyvos

Po apskaitos rezultatų paskelbimo visada seka medžioklės klausimas. Didelę medžiotojų dalį turbūt domina tik šis vienas aspektas – kiek vilkų leis sumedžioti. Visa kita svarbu tik tiek, kiek didina limitą.

Džiugina tai, kad Aplinkos ministerija yra nusiteikusi vilkų medžioklės limitą nustatyti rudenį, prieš medžioklės sezono pradžią. Dėl vienos paprastos ir logiškos priežasties – rugsėjo pradžioje bus gauti vilkų žalos duomenys iš savivaldybių ir tik tada, sugretinus juos su apskaitos rezultatais, bus galima priimti pagrįstus sprendimus dėl limito dydžio bei jo paskirstymo regionams. Pagal Vilko apsaugos planą ir šių metų apskaitos rezultatus, medžioklės limitas gali būti tarp 0 ir 58 vilkų. Atmetus 5 vilkus, kuriais buvo viršytas praėjusio sezono limitas, Aplinkos ministerija turės pasirinkti skaičių tarp 0 ir 53. Nėra jokių abejonių, kad spaudimas jau dabar skelbti limitą ir, aišku, kuo didesnį, bus jaučiamas iki pat sezono pradžios.

Kalbant apie vilkus ir jų medžioklę neišvengiamai tenka aptarti ir jų daromos žalos problemą. Žala yra arba bent jau turėtų būti pagrindinė medžioklės priežastis ir limitų dydžio bei jų paskirstymo pagrindimas. Tačiau svarbu neužmiršti, kad žiemą vykdoma medžioklė nėra vienintelis ar tinkamiausias jos mažinimo būdas.

Pirmiausia reikalinga efektyvi gyvulių apsauga. Suprasdami to svarbą bei iškylančius sunkumus, šiais metais pradėjome “Saugios avies” iniciatyvą, kurios tikslas – populiarinti gyvulių apsaugos priemones ir skatinti jų įrengimą.

Taip pat reikia suprasti, kad vilkų medžioklė žiemą nepanaikina praėjusią vasarą jau patirtos žalos. Juk ir medžiojama ne visada ten, kur buvo didžiausios problemos. Todėl tikėtinai efektyvesnis sprendimas yra iš karto reaguoti į situaciją, išduodant specialų leidimą sumedžioti vilką ne sezono metu karštame taške – ten, kur apsaugos priemonės negelbsti ir žala kartojasi. Ši galimybė numatyta Vilko apsaugos plane, bet praėjusiais metais dėl biurokratinių problemų ja nebuvo pasinaudota. Panašu, kad šiais metais Aplinkos ministerija yra nusiteikusi šį klausimą spręsti efektyviau ir operatyviau – tam įtakos turėjo ir vykęs bendras susitikimas su Kalvarijos-Vištyčio regiono ūkininkais, praėjusią vasarą kentėjusiais nuo vilkų.

Lūšys jau ketvirtį amžiaus nėra medžiojamos, tačiau nereikia apsigauti – šie žvėrys medžiotojams nepatinka netgi labiau, nei vilkai. Kadangi nėra galimybės prisidengti daroma žala ūkininkams, apie lūšių medžioklę šnekama tik puse lūpų. Nes kitu atveju tektų garsiai pripažinti, kad pagrindinė plėšrūnų medžioklės priežastis visgi yra visai ne avys ir karvės, o stirnos ir elniai. Tačiau užkulisiuose apie tai šnekama, ir jau seniai. Galima pastebėti ir besikeičiančią Aplinkos ministerijos atstovų retoriką. Prieš porą metų buvusį „nėra jokios kalbos, tai Raudonosios Knygos rūšis“ dabar keičia „reikia paskaičiuoti, reikia priimti racionalius sprendimus, kol kas dar ne laikas“. Esu tikras, kad jei apskaitos rodys gerą lūšių populiacijos būklę, tai šitas klausimas bus klibinamas vis stipriau.

Reziumuodamas noriu pasidžiaugti, kad šių metų apskaitos rezultatai rodo neblogą stambiųjų plėšrūnų populiacijų būklę. Suprantu su tuo susijusias problemas, tokias kaip vilkų daroma žala ūkininkams. Tačiau tikrai nesu vienas iš tų, kurie mano, kad artėja pasaulio pabaiga ir reikia kuo greičiau čiupus ginklus atstatyti 2004-ųjų status quo. Vilkai ir lūšys tikrai nėra toks baubas, kokiu juos padaro spauda ar „savo“ stirnas saugantys medžiotojai. Vietos ir maisto užteks visiems, o miške gyvenantys ir savo reikalais užsiimantys plėšrūnai yra mūsų visų turtas, kuriuo turėtume džiaugtis ir didžiuotis.

Pilną teksto versiją su žemėlapiais galite rasti ČIA.