Anot jų, būtina domėtis, kokia oro kokybė konkrečiame jūsų gyvenamajame regione. Specialistai pabrėžia ir tai, kad ne tik verslas, žemės ūkis ar politikai, bet ir kiekvienas individas gali prisidėti prie to, kad oras, kuriuo kvėpuojame, būtų geresnis. Taigi kaip tai padaryti ir kokia oro kokybė šiuo metu Europoje?
Didžiausi teršėjai – transportas ir žemės ūkis
Vienas iš itin užterštų miestų Europoje – Milanas. Jame daug automobilių, be to, didesnę oro taršą lemia geografija. Milanas ir visas Lombardijos regionas Italijoje yra įduboje, todėl čia nesvetimos ne tik transporto spūstys, bet ir smogas.
„Ankstesnės kartos dyzeliniai varikliai, tokie kaip euro 0, 1 ar 2, išmeta labai daug kietųjų dalelių, tačiau yra ir technologijų, leidžiančių jas pašalinti, yra dyzelino suodžių filtrų, kurie leidžia tuos teršalus sumažinti“, – sako Maurizio Gualtier iš Milano Biccoca universiteto.
Dyzelino suodžių filtrus, anot M. Gualtier, Lombardijos regionas rekomenduoja automobilių savininkams, tačiau taip pat – viešajam transportui. Juos ketinama instaliuoti į tūkstančius autobusų. Be to, šiame regione vairuotojai raginami naudoti švaresnį kurą ir naujas jo rūšis – pavyzdžiui, iš metano ir vandenilio, o mokesčiai norint įvažiuoti į centrą labai stipriai reguliuojami.
Būtent transportas, kalbant apskritai, orą teršia bene labiausiai. Kitas šaltinis – žemės ūkis. Tai ypač aktualu, pavyzdžiui, Olandijoje, kur du trečdaliai žemės naudojami žemės ūkiui. Ten – 17 mln. žmonių, 1,5 mln. karvių, 12 mln. kiaulių ir 100 mln. viščiukų.
Markas Suttonas, profesorius iš Ekologijos ir hidrologijos centro Jungtinėje Karalystėje, sako, kad Lombardijos regionas Italijoje ir Olandija yra vienos problemiškiausių vietų – orą čia labiausiai teršia žemės ūkis.
„Viena iš itin problemiškų vietų yra Po žemuma Šiaurės Italijoje, netoli Milano ir Bolonijos. Tai vieta, žinoma dėl tokių produktų kaip parmos kumpis, parmezano sūris, ir jie labai skanūs. Tačiau amoniako išmetimai į aplinką tose vietose didžiuliai, nes gyvuliai ganosi labai tankiai.
Tas pats su Olandija, Belgija, Šiaurės vakarų Prancūzija – ten ir kiaulės, ir kamambero sūris, kurį taip noriai valgome, tačiau vėlgi – ir amoniako išmetimai į atmosferą“, – teigia pašnekovas.
Užterštumas Lietuvoje mažesnis nei pas kaimynus
O ar yra itin problemiškų vietų Baltijos šalyse? „Baltijos šalyse, galima prisiminti, buvo didžiulės kolūkinės fermos, vadinasi, ir daug taršos, ypač Estijoje, kur buvo daug kiaulių fermų. Viena vertus, tos didžiulės fermos yra problema, bet, kita vertus, ir galimybė: pavojus biologinei įvairovei, vandeniui ir orui, tačiau drauge, esant tokioms didelėms fermoms ir masto ekonomijai, daug lengviau įvesti mažų išmetimų metodikas, pavyzdžiui, mėšlo uždengimo ar paskirstymo po dirvą“, – mano M. Suttonas.
Oro užterštumas Lietuvos miestuose dažniausiai būna mažesnis nei Lenkijos ar Latvijos ar kitų Europos šalių. Neturime milijoninių didmiesčių, kur sutelkta pramonė, energetika, o ir orai palankūs – nepastovūs, todėl teršalai lengvai išsisklaido. Oro kokybės tyrimų rodikliais remiantis, pavyzdžiui, pernai normos neviršytos, išskyrus kai kuriais atskirais laikotarpiais, – tarkim, vasarį, per didžiausius šalčius, dėl intensyvaus kūrenimo.
Vis dėlto atskiri miestai ar šalys – ne pagrindinis rodiklis, kalbant apie oro taršą, kuri keliauja per sienas. Ir daugelyje šalių rodikliai viršijami.
„Pastebėjom, kad pastaruoju metu, ypač Centrinėje Europoje, išmetama vis daugiau kancerogeninės medžiagos, vadinamos benzpirenu – o kaip tik ten vis populiarėja medienos naudojimas krosnyse. Štai ozonas – tai didžiulė problema, ypač Pietų šalyse, kur yra didesnės temperatūros ir vyksta jį formuojančios cheminės reakcijos“, – sako Europos aplinkosaugos agentūros, esančios Kopenhagoje, atstovas Paulas McAleavy.
Problemų dėl benzpireno koncentracijos ore didėjimo yra ir Lietuvoje, sako specialistai. Šiauliuose jis jau keletą kartų viršija nuo kitų metų įsigaliosiančią normą.
Oro pasirinkti negali
Tačiau oro tarša, kaip pabrėžia ekspertai, aktuali visiems apskritai, nes akivaizdu, kad veikia žmogaus sveikatą.
„Problema ta, kad oro tarša veikia visus. Rūkyti ar vartoti alkoholį, ar ne, gali pasirinkti – bent jau tokia iliuzija, o dėl oro taršos pasirinkimo nėra – visi oru kvėpuoja”, – teigia Fintanas Hurley, Profesinės medicinos instituto Jungtinėje Karalystėje vadovas.
„Problema ta, kad net jei faktai atsiduria laikraščiuose, net jei visi žino, kad Europoje per metus 400 tūkst. žmonių dėl oro taršos miršta anksčiau laiko, kad yra daug širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ligų, kurios tiesiogiai susijusios su tarša, mes vis tiek kažkodėl tai toleruojame. Vis tiek savaip įsivaizduojame, kad tai tiesiogiai mūsų neveikia.
Juk yra akivaizdžios informacijos, rodančios, jog miestuose gyvenimo trukmė trumpesnė. Kad ši žinia plistų, tikiu, vis didesnį vaidmenį atliks socialinės medijos, kuriamos mobilios programėlės, kurios gali mus geriau informuoti ir pranešti apie oro kokybę. O žmonės, tais duomenimis remdamiesi, galėtų mums, politinių sprendimų priėmėjams, daryti dar didesnį spaudimą“, – mano J. Potočnikas.
Progresas – lėtas
Kad reikia didesnio spaudimo, pripažįsta ne tik tie, kuriuos esą reiktų spausti. Vis dėlto Europos Sąjunga giriasi progresu: dėl tolimųjų oro teršalų pernašų konvencijos ir jos protokolų, dėl oro kokybės direktyvos įgyvendinimo esą padėtis gerėja. Tačiau Europos aplinkosaugos agentūros atstovas P. McAleavy pastebi, kad progresas tikrai lėtas.
„Svarbu paaiškinti, kad oro tarša gali būti labai įvairi. Taršos šaltiniai iš fabrikų, namų ūkių, transporto, žemės ūkio – jų išmetimai per pastaruosius 20 metų Europoje mažėjo. Tačiau tai labai lėtai virsta į konkrečius matavimus, ypač miestuose. Todėl progresas lėtas, mažiau nei vienas mikrogramas kubiniam metrui per metus.
Jeigu toks liks ir toliau, prireiks labai daug laiko, kol pasieksime nulinį oro kokybės poveikį žmogaus sveikatai. Iš dalies tas lėtas progresas susijęs su konkrečios vietovės topografija, oro dėsniais, ir tuo, kad tarša keliauja per sienas – gyvsidabris, išmetamas šiauriniame pusrutulyje, iš Kinijos gali atkeliauti pas mus“, – aiškina P. McAleavy.
Remiantis naujausiais tyrimais, daugiau nei pusė europiečių mano, kad per paskutinius 10 metų oro kokybė pablogėjo. Italijoje šios nuomonės laikosi keturi penktadaliai gyventojų, o Kipre, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje – tik šiek tiek mažiau. Beveik keturi iš penkių apklausos dalyvių mano, kad ES turėtų pasiūlyti papildomų kovos su oro tarša priemonių.
Pavyzdžiai, anot F. Hurley, rodo, kad būtent politikų veiksmai ir draudimai gali duoti apčiuopiamiausių rezultatų: „Dubline paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo uždrausta deginti anglį namuose, ir oro taršos lygis taip sumažėjo, kad tai atsispindėjo ir mirtingumo statistikoje. Honkonge buvo uždrausta naudoti kurą, kuriame daug sieros“.
Vertėtų tapti pusiau vegetarais
Tačiau jei visi sutaria, kad oro kokybė galėtų būti geresnė, bet pokyčiai itin lėti, ką dar daryti?
Aplinkosaugos komisaro manymu, visa ekonominė veikla, kuri kaip nors prisideda prie oro taršos, vienu ar kitu būdu turi prisidėti ir prie jos mažinimo. Praeityje jau daug kas buvo pagerinta – pavyzdžiui, nebėra rūgštaus lietaus, kaip buvo 8-ame ar 9-ame dešimtmetyje. Tačiau problemos lieka didžiulės.
J. Potočnikas primena, kad sprendžiant oro taršos problemas, sprendžiamos ir klimato kaitos problemos.
Kai kurie skeptikai sako, kad būtent šių dviejų temų susipynimas ir erzina gyventojus, pavargusius klausytis apie žlungančius susitarimus dėl klimato kaitos ir praktiškai neapčiuopiamą progresą.
„O šiais laikais tai labai lengva padaryti, nes ataskaitas ir pranešimus mes ne vien tam leidžiame, kad galėtume sudėti į svetainę. O „ribinėse zonose“, kur, pavyzdžiui, per daug ozono, vyresni ar turintys kvėpavimo sunkumų žmonės gali pasirinkti: išeiti ar likti namuose“, – mano P. McAleavey.
M. Suttonas iš Ekologijos ir Hidrologijos centro, tiriantis žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai, sako, kad dar vienas dalykas, kurį gali padaryti kiekvienas – renkantis maisto produktus galvoti ne tik apie save, bet ir apie aplinką.
„Išmetimų į atmosferą iš žemės ūkio šaltiniai yra mėšlas ir trąšos. Kadangi trąšos naudojamos pasėliams, o pasėliai – gyvuliams auginti, o tada mes valgome gyvulius, visa tai tampa labai ilga grandine, todėl joje yra labai daug galimybių sumažinti poveikį aplinkai.
Skaičiuojama, kad suvalgome 70 procentų daugiau gyvulinės kilmės produktų nei mums reikia norint sveikai maitintis. Prisiminkime ir tai, kad 85 proc. derliaus naudojami gyvuliams, o ne žmonių mitybai, ir pasidarys akivaizdu, kodėl reikia valgyti mažiau mėsos.
Nesakau, kad visi turėtų tapti vegetarais. Mes pasiūlėm naują terminą, kuris padėtų išreikšti vidutinį variantą – „demitarian“. „Demi“ reiškia pusė, todėl terminas reiškia pusiau vegetarą. Juk tokiu atveju vis tiek valgai užtektinai mėsos ir pieno produktų, o aplinkai poveikis sumažinamas labai stipriai. Taigi, kai ką gali padaryti ūkininkai, bet kai ką ir mes patys“, – tvirtina M. Suttonas.
Rudenį bus parengta pataisyta ES oro kokybės politikos strategija ir nauji tikslai, kuriuos tikimasi pasiekti šį dešimtmetį. O kol kuriamos strategijos, priemonės ir iniciatyvos, kurias dar tik tikimasi įgyvendinti, svarbiausia – sutinka visi – nepamiršti savų, individualių iniciatyvų, ir, jei norisi, švarinti aplinką bei gerinti orą pradėti nuo savęs.
Reportažo autorė „Žaliojoje savaitėje“ lankėsi Europos Komisijos kvietimu.