Sena pasaulinė problema
Plakatų apie tai, kaip nedora išmesti maistą, kai daugybei žmonių jo stinga, pasirodė XX a. pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau vis labiau plintant gerovei, maisto švaistymas tapo didele pasauline problema. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pasaulyje išmetama apie trečdalis viso maisto – maždaug apie 1,3 mlrd. tonų per metus. Tiesa, kol kas dar tiksliai neapskaičiuota, kiek energijos išteklių sunaudojama šiam nereikalingam maistui suvartoti, o juk tai – taip pat didžiulė problema.
Atsisakius gaminti maistą, kuris vėliau bus išmestas, būtų sutaupyta ir trečdalis pasaulyje šiam tikslui suvartojamos energijos. Tiesa, labiau linkstama prie minties, kad išsivysčiusiose šalyse pagamintą maistą būtų galima perskirstyti tiems, kuriems jo reikia, ar bent jo gamybą mažinti, mažinant paklausą (perteklinį pirkimą), ir šiuo atveju daug gali nuveikti atsakingi vartotojai. Be kita ko, japonų mokslininkai yra apskaičiavę, kad apskritai šiuolaikinis žmogus, gyvenantis išsivysčiusioje šalyje, suvalgo 30–50 proc. daugiau maisto, nei jam realiai reikia energijai palaikyti.
Pasaulyje vykdoma daug įvairių ir nevyriausybinių programų bei kuriami ištisi judėjimai. Mūsų šalyje Lietuvos vartotojų institutas vykdo projektą „Pilietiškumo skatinimas per atsakingą vartojimą“, kurį finansuoja Europos socialinis fondas. Filmukas, skatinantis susimąstyti apie savo vartojimo įpročius ir tapti atsakingesniais piliečiais ir vartotojais, – šio projekto dalis.
Kalti aukšti reikalavimai
Vyrauja keletas maisto švaistymo apibrėžimų, nes maistas naikinamas įvairiose maisto grandyse – ir ūkininkų laukuose, ir perdirbimo pramonėje, ir prekybos įmonėse, ir vartotojų namuose. Švaistymo priežastys – įvairios, dažnai tai vyksta dėl aukštų reikalavimų išsivysčiusių šalių žmonėms teikiamo maisto kokybei.
Sakykim, į špinatų laukus įsimetus vienai kitai piktžolei, jie sunaikinami, nes pardavinėti špinatus su viena kita žolele, kurią vartotojas nesunkiai išmestų – negalima, o ravėti – neapsimoka. Dėl „kosmetinių“ defektų, menkų pažeidimų išmetama daugybė tinkamų vartoti daržovių ir vaisių. Išmetami ir maisto produktai su pažeistomis pakuotėmis. Daugybė maisto dėl menkų pažeidimų išmetama ir gamybos, ruošimo proceso metu.
Taip pat maisto išmetimas skirstomas į visiškai prarastą ir tokį, kuris perdirbamas ar panaudojamas gyvūnų maistui. Tiesa, ironiškai atrodo procesas, kai perteklinis maistas sušeriamas, sakykim, kiaulėms, iš kurių vėl gaminamas perteklinis maistas.
Žinoma, nemažą dalį tinkamo vartoti maisto išmetimą lemiančių priežasčių yra blogi galutinių vartotojų įpročiai, susiję su maisto produktų įsigijimu bei vartojimu. Čia taip pat išmetami maisto produktai skirstomi į kelias kategorijas – vartotojas paragavo maisto, tačiau nespėjo jo pabaigti, ir jis sugedo. Tačiau dažnai išmetamas net nebandytas valgyti maistas, pasibaigus ar net nepasibaigus jo galiojimo laikui.
Viena iš svarbių maisto išmetimo priežasčių – prekybininkų rinkodaros gudrybės. Esant maisto pertekliui, jie stengiasi kuo daugiau jo parduoti ir nuostolius permesti nuo savo ant pirkėjų pečių. Todėl prekybininkai nuolat siūlo įvairias nuolaidas ir išpardavimus, kurie skatina vartotojus pirkti daugiau maisto produktų nei jiems iš tiesų reikia. Maisto perteklius dažniausiai keliauja į šiukšlių dėžę ir dažniausiai neįvykdoma ir pirminė priežastis – perkant pigesnio maisto sutaupyti. Beje, ir dėl to, kad neretai nukainojamas maistas, kurio galiojimas jau besibaigiąs.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dauguma žmonių taip pat neskiria formuluočių „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“. Tik antrasis ženklinimas reiškia, kad jame nurodytai datai praėjus maisto produktas jau netinkamas vartoti. Todėl kartais, vien pažiūrėjus į etiketę, išmetamas dar tinkamas vartoti maistas. Kitas dažnai pasitaikantis blogas įprotis – per lengvai leidžiame maistui sugesti, sakykim, iškart nesuvalgyto maisto neįdedame į šaldytuvą, o ilgesniam vartojimui skirto maisto – į šaldiklį. Galima spėti, kad Lietuvoje dažnai į šiukšliadėžę keliauja ir daugybė maisto bei miško gėrybių konservų, kurių nespėjame suvalgyti.
Reikia keisti įpročius
Vienas paprasčiausių maisto atliekų gausėjimo problemos sprendimo būdų – keisti maisto pirkimo, ruošimo ir valgymo įpročius. Animacinis filmas „Maisto atliekos: kaip jų išvengti?“ skatina kiekvieną iš mūsų tapti atsakingesniu vartotoju – pirkti maisto tik tiek, kiek reikia, laikyti produktus tinkamomis sąlygomis ir, jei yra galimybė, kompostuoti organines atliekas.
Kaip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė, Lietuvoje nėra atlikti išsamūs maisto švaistymo tyrimai. Galima vadovautis nebent „Maisto banko“ nereprezentatyvia apklausa, kurios duomenys rodo, kad į sąvartynus iškeliauja apie trečdalis viso maisto, o lietuviai dažniausiai išmeta nepatrauklios išvaizdos, neskanius arba nebaigtus valgyti produktus.
„Lyginant su kitomis Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos šalimis, Lietuvoje išmetamo maisto kiekis yra mažesnis. Ten maisto atliekos siekia 95–115 kg žmogui per metus, o vienas lietuvis išmeta apie 50 kg maisto atliekų per metus. Tačiau tai nereiškia, kad galime ir toliau negalvodami ir nekeisdami įpročių mesti maistą į konteinerius“, – įsitikinusi dr. A. Zigmontienė.
Jei kalbėtume apie dėl maisto švaistymo namų ūkiuose parandamas sumas, tai vidutiniškai jos galėtų sudaryti 1 000–1 200 litų per metus.
Švaistomi ir pinigai, ir energija
Maisto gamybai lygiagreti maisto švaistymo grandinė sukelia daug neigiamų išorinių padarinių. Pirmiausia mūsų nesuvartojamam maisto pertekliui pagaminti sunaudojama energija, šiluma, vanduo ir kiti gamtos ištekliai. Be to, į atmosferą išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
Be aplinkai padaromos žalos gaminant maistą, reikia turėti omenyje ir atliekomis virtusio maisto apdorojimo, ir tvarkymo išlaidas bei gamybos įmonių prarandamą uždarbį. Pūdamos sąvartynuose maisto atliekos ne tik skleidžia nemalonius kvapus, bet ir išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip dar sykį prisidėdamos prie klimato atšilimo. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, jos teršia dirvožemį ir vandenį.
Švaistydami maistą švaistome ir savo pinigus. „Kiekvienas turėtų suprasti, kad išmesdami tinkamą, bet atlikusį arba nespėtą suvartoti maistą, pirmiausia išmetame jam išleistus savo pinigus. Be to, kuo mažesnis prie daugiabučių stovėtų mišrių komunalinių atliekų konteineris, tuo mažiau reikėtų mokėti už komunalinių atliekų tvarkymą“, – sako dr. A. Zigmontienė.
Faktai apie išmetamo maisto kiekius per metus
Įdomu pastebėti, kad maksimalus (Šiaurės Amerikoje) ir minimalus (Afrikoje) vieno vartotojo išmetamas maisto kiekis skiriasi net 22 kartus, Šiaurės Amerikos gyventojas kasdien išmeta apie 300 g maisto, o afrikietis – 13 g. Nors gaminant ir transportuojant prarandamo maisto kiekio kontrastai ne tokie dideli – didžiausias (190 kg Europoje) ir mažiausias (110 kg Pietų ir Pietryčių Azijoje) nesiskiria nė 2 kartus. Dramatiška, kad net Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, kur trūksta maisto, gamintojų iššvaistomo maisto kiekiai yra pakankamai dideli – nuo daugiausiai šioje kategorijoje maisto iššvaistančios Europos jie skiriasi tik 45–80 kg per metus.
Didžiausias skirtumas tarp gamintojų ir vartotojų sugadinamo maisto – Afrikoje, kur vartotojai atsakingi tik už kiek daugiau nei 3 proc. iššvaistomo maisto. Šiaurės Amerikos vartotojai iššvaisto net 37 proc. viso sugadinamo maisto.