Taip pat R. Kazlauskas sako esantis skalūnų dujų priešininkas. Profesoriaus nuomone, jų gavyba vietiniams gyventojams gali kelti rimtą pavojų. „Mums siūlo į JAV važiuoti ir pažiūrėti, kaip išgaunami skalūnai. Ten yra mažai apgyvendinti rajonai. Jeigu ten žala ir būtų, žmogus nelabai jaustų, o Lietuva tankiai gyvenama. Ištisiems rajonams gali būti padaryta nepataisoma žala. Jeigu bus užteršti gruntiniai vandenys, kentės ne šimtai, o tūkstančiai. Aš nusistatęs prieš skalūnus“, - teigia mokslininkas.
- Esate įvairiapusiškas gamtininkas. Vis dėlto, kuri gamtos mokslų šaka jums pati įdomiausia?
- Reikia žinoti kažką apie viską ir viską apie kažką. Tas kažkas yra drugiai ir lašalai. Jiems aš daugiausiai skyriau savo gyvenimo. Kažkada domėjausi paukščiais. Ir dabar domiuosi, bet tam yra ornitologų draugija. Yra jaunesnių, kurie paslankesni, kurie po medžius gali laipioti. Anksčiau aš irgi laipiodavau. Taip pat specialiai domėjausi upėtakiais. Tai yra mano disertacijos tema. Upėtakiai – mano mylima sritis.
- 40 metų vedėte laidas apie gamtą. Ką šiuo metu gamtai prijaučiantiems žmonėms rekomenduotumėte žiūrėti?
- Jaučiamas didelis trūkumas. Yra laida apie naminius gyvūnėlius – šunis, kates. Tačiau tai – ne gamtos dalis. Yra laidų medžiotojams, kaip naikinama Lietuvos gamta. Juk šaudymas yra naikinimas. Neveltui profesorius Tadas Ivanauskas, man nupirkęs šautuvą, pasakė: vaikeli, tas šautuvas gamtininkui reikalingas, kad jis be reikalo nešaudytų. O jei šaudytų, tai tik tuos gyvūnus, kurie reikalingi muziejui. Gyvūnų naikinimas yra labai žalingas. Man labai gaila, kad rodomos tos laidos, bet nekalbama apie Lietuvos gamtą ir gamtosaugą. Tai būtina, kadangi dabar gamtos naikinimas gali pasiekti didelius mastus.
- Medžioklę vertinate neigiamai?
Dabar medžioklė pakilo į aukštesnį europinį lygį. Ir varovai, ir medžiotojai turi uniformas arba juostas ryškias, kad nenušautų vienas kito. Yra tam tikros tradicijos – pagerbia gyvūną. Taip pat tiksliau apskaičiuojama, kiek yra gyvūnų
Dabar nėra tų sąlygų, kurios buvo kadaise. Kadaise vilkai eliminuodavo elnių, stirnų perteklių. O dabar vilkų liko mažai, o jų vietą užėmė žmogus. Tai yra natūralu.
- Kita vertus, kitose Europos valstybėse vilkų yra dar mažiau nei Lietuvoje...
- Kituose Europos kraštuose vilkų visai neliko. Kad ir Anglija. Nėra nei vieno vilko ten. Vilkas įrašytas į Europos saugomų gyvūnų sąrašą. Pasirodo, kad Lietuvoje yra viena iš didžiausių Europos vilkų populiacijų. Vilkai iki šiol medžiojami, tiesa, medžioklė ribojama.
- Prisidėjote prie pirmųjų Lietuvos draustinių kūrimo. Ar juos įsivaizdavote tokius, kokie yra dabar?
- Mes turime daug draustinių. Daugelis yra ir mano kurti. Keturis metus pašvenčiau vien tik draustinių kūrimui tose vietose, kurias man teko tirti. Norint įkurti draustinį, reikia žinoti, kas ten gyvena – kokie retieji gyvūnai ar augalai yra, gal ten bendras fonas saugotinas.
Man labai gaila, kad draustiniai liko „popieriniai“. Jie liko Aplinkos ministerijos stalčiuose. Reikia, kad saugomose teritorijose saugomus gyvūnus žinotų visuomenė, kad žmonės saugotų, o ne keli sargybiniai, visam rajonui paskirti. Jie neišsaugos.
- Gal galite pateikti „popierinių“ draustinių pavyzdžių?
- Pavyzdžiui, Nerėpos draustinis. Tai upelis, kuris teka į Kulautuvą. Tame upelyje gyveno vienintelė Pabaltyje kalninė apsiuva, išlikusi iš ledynmečio laikų. Dabar jūs ten jos nerasit, kadangi buvo aplinkiniai laukai tręšiami. Reikėjo sudaryt sąlygas, kad ūkininkavimas neterštų upelio.
Greta yra Karklės upelis. Ten buvo fantastinė fauna – grynų šaltinių upelis. Temperatūra aukštupyje – 7,5 laipsniai per pačius karščius. Išliko arktinė fauna. Ten rasta arktinė apsiuva, kuri būdinga poliariniams kraštams. O melioratoriai iš laukų nuvedė kanalą tiesiai į upelį – į draustinį. Temperatūra iš karo pakilo ir visa senovinė fauna žuvo negrįžtamai. Ten netoli yra žvyrynas ir jis plovimui panaudojo upelio vandenį. Koks tai draustinis?
Tai rodo, kokie yra popieriniai draustiniai, kai jų niekas nesaugo. Ant popieriaus tai yra draustinis, o iš tikrųjų – darom, ką norim. Tokių yra daug.
- Kaip apskritai vertinate aplinkosaugos padėtį Lietuvoje?
- Gal yra valstybė, kurią aplinkosaugos srityje laikote lydere ir į kurią galėtų lygiuotis Lietuva?
- Galima sakyti, kad Vokietija yra pavyzdinė gamtosaugos požiūriu. Kartą ten mačiau aptvertą seną mirusį ąžuolą. Aš sakau vokiečiams, kad čia yra pūzras. Jie sako, kad čia gyvena ilgaūsis didysis vabalas – saugo specialiai.
Taip pat man teko matyti Reino upės pakrantę, kur pasamdyti lenkų darbininkai naikino krūmus ir aukštas žoles, kad išliktų vienas žiogelis – vokiškasis tarkšlys. Dėl vieno vabzdžiuko pusės kilometro ruože dirbo darbininkai.
- Manote, kad Lietuvoje saugotinos rūšys paliekamos likimo valiai?
- Pas mus panašus atvejis kaip Vokietijoje buvo Kretuono saloje, kur studentai, docento V. Logmino vadovaujami, kirto krūmus, kurie kliudė paukščiams perėti, bet čia grynai savo iniciatyva.
Saugotinų pievų šienavimui, krūmų kirtimui skiriamos minimalios lėšos. Dažnai šiuos darbus pavedama vykdyti savivaldybėms, o savivaldybėms, kaip taisyklė, visuomet trūksta lėšų. Rezultatas – gamta pati save reguliuoja.
Mes turim neišpasakytus turtus. Mes turim Šauklių geologinį draustinį – akmenyną. Ten žmonės kadaise karves ganė – žolės beveik nebuvo. Ir būtent ten išliko drugiai, kurie būdingi Šiaurės Norvegijai. O dabar visa tai palikta savieigai ir tas riedulynas apauga kadagiais. Kadagiai išbujojo. Bet ne kadagius reikia saugoti. Reikia saugoti būtent tą fauną, kuri ten susiformavo per tūkstančius metų.
- Buvote vienas tų, kurie prisidėjo prie Lietuvos Raudonosios knygos kūrimo. Kada ji storėjo greičiausiai?
- Pirmoji knyga buvo plona ir ne raudona, o balta. Ji talpino vos kelis vabzdžius. Antroji knyga jau buvo žymiai storesnė. O dabartinė – yrą ką prikilnoti. Ką tai rodo? Lietuvoje pakilo gamtosaugos problemos, pakilo žmonių sąmonė – buvo surasta daugiau saugotinų organizmų. Man malonu, kad padirbėjau prie pirmosios Raudonosios knygos. Kai kurios saugotinos rūšys jau mano atmintyje išnyko. Tai nėra senieji tempai. Savo tyrimų pradžioje, maždaug prieš 50-60 metų, mačiau Lietuvos gamtą tokią, kokia ji išliko per tūkstančius metų: švarios upės, senoji gyvūnija. Dabar mes daug ko pasigendam. Mes Neryje radom tokių rūšių, kurios išliko tūkstančius metų. Atvažiuoja dabar užsieniečiai ieškot tų rūšių – neranda nei vieno egzemplioriaus.
- Kita vertus, Raudonojoje knygoje dažnai prie rūšies pavadinimo nurodoma, kad rūšis iki galo neištirta: nežinomos visos buveinės, augimvietės. Ar tai normalu?
- Kiek vienas žmogus gali ištirti? Visą savo gyvenimą praktiškai skyriau gamtos tyrimams. Vienas žmogus – lašas jūroj. Reikia daugybės žmonių. Kad ištirtų konkrečias rūšis, reikia specialistų, o tokių specialistų Lietuvoj labai mažai. Tokie žmonės beveik nefinansuojami. Tai ko norėt? Aišku, kad daug kas dar neištirta Lietuvoj. Dar ilgai bus neištirta, kol galų gale susipras, kad jau per vėlu, kad jau nėra ko tirti.
Pasaulyje yra labai daug pavyzdžių, o ypač amerikiečiai labai gerus pavyzdžius duoda. Amerikoj gyveno milijonai keliaujančių karvelių. Tačiau zoologijos sode mirė paskutinis karvelis. Buvo skirta 10 tūkst. dolerių premija, kas suras porą keliaujančių karvelių. Deja, premija iki šiol neįteikta.
- Sakote, kad trūksta gamtos mokslų specialistų. Kaip manote, kodėl šią sritį populiarumu lenkia socialiniai mokslai, kuriuos jaunimas labiausiai nori studijuoti?
- Žmogus lenda ten, kur geriau apmokama. Kodėl lietuviai išvažiavo iš Lietuvos? Mes praradom trigubai daugiau taikiu būdu negu buvo ištremta į Sibirą. Užsienyje daugiau moka. Paprastas darbininkas daugiau uždirba nei mūsų specialistas. Kodėl teisininkų reitingai patys žemiausi, o visi ten stengiasi lįst? Man atrodo, atsakymą susirasite patys.
- Ar Lietuva pajėgi išauginti pasaulinio garso gamtos srities mokslininkų?
- Dabar yra kita tendencija. Yra specialistai, kurie specializuojasi kažkurioje srityje. Dabar gamtininkų – enciklopedistų, tokių kaip T. Ivanauskas arba aš, beveik nebeliko. Man džiugu, kad Selemonas Paltanavičius (ornitologas iš prigimties) domisi visa gamta ir skiepija meilę gamtai.
Mes turime garsių tam tikrų sričių mokslininkų. Man džiugu, kad mano buvęs studentas P. Ivinskis pranoko mane – drugių srityje išleido knygą anglų kalba, kuri prieinama Europoje. Mano knygos rašytos lietuvių kalba.
- Iki šiol nenusistovi vieninga nuomonė dėl miškų kirtimo. Vieni teigia, kad miškai jau baigia išnykti, kiti mano, kad kirsti galima ir toliau? Ką Jūs apie tai manote?
- Laime, kad intensyvus kirtimas dažnai yra išrankinis. Nėra ištisinių plynų kirtimų arba jie bent retesni, todėl didesnės žalos gamtai nepadaro. Atrodo, kad iškirto mišką, reiškia – žaloja. Nieko panašaus. Juk kirtavietėse atsodinamas miškas. Ilgai auga žolinė danga, berželiai, drebulaitės. Tai – mitybinė bazė ne vien tik kiškiams ir stirnoms, bet ir galybei smulkiausių padarų.
- Pasaulyje aktuali tema – šylantis klimatas. Tačiau kai kas iki šiol galvoja, kad tai tik pramanas...
- Tai yra nenuginčijamas faktas. Apie tai kalba mokslininkai, kurie tiria ledynus. Man teko matyti ledynus. Pastebėjau kaip jie per laiką nutirpo.
Lietuvoje sutinkamos rūšys, kurios buvo būdingos Vidurio Europai. Tai rodo klimato atšilimą. Apie tai kalba visas pasaulis, bet nieko nedaro. Tam, kad sumažinti šiltnamio efektą, reikia tarptautinių pastangų.
- Nemažai diskusijų kelia sodybų atstatymas miškuose. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
-Negaliu pateisinti brovimosi į gamtą, svarbiausia – į gražiausius kampelius. Tie nameliai užkerta kelią kitiems žmonėms patekti į tuos kampus. Netoli Trakų yra Margio ežeras. Kadaise buvo žmonėms prieinamas gražus ežeras. Dabar aplink ežerą pristatyta namelių, aptvertų tvoromis, nors yra įstatymas, skelbiantis, kad prie ežero turi prieiti žmonės. Popieriuje jis yra, o realybė yra kita. Žmogaus gobšumas yra begalinis. Lietuvoj jis pasireiškia ypatingai nemalonia forma.
- Netrukus valdantieji turės nuspręsti ar Lietuva statys atominę jėgainę. Kaip manote, ar ji gamtai nedarys žalos?
- Jeigu ji saugiai pastatyta, duoda kraštui reikalingą elektrą. Kuo toliau, tuo jos reikės daugiau. Tai nieko nuostabaus. Man daug labiau patiktų atominės elektrinės nei hidroelektrinės, kurios užkerta kelią į nerštavietes vertingoms žuvims.
- Žygaičių kaimo bendruomenė įnirtingai priešinasi skalūnų dujų žvalgybos darbams. Vietiniai gyventojai baiminasi, kad dujų žvalgyba, o vėliau gal net ir gavyba, neigiamai paveiks jų gyvenamąją aplinką. Ar jų nuogąstavimai gali pasitvirtinti?
- Tyrimas galbūt didelės žalos nepadaro. Mums siūlo į JAV važiuoti ir pažiūrėti, kaip išgaunami skalūnai. Ten yra mažai apgyvendinti rajonai. Jeigu ten žala ir būtų, žmogus nelabai jaustų, o Lietuva tankiai gyvenama. Ištisiems rajonams gali būti padaryta nepataisoma žala. Jeigu bus užteršti gruntiniai vandenys, kentės ne šimtai, o tūkstančiai. Aš nusistatęs prieš skalūnus.