Senovės graikai ir romėnai riešutus vadino dievų maistu, o garsus rusų biologas ir sodininkas Ivanas Mičiurinas skelbė, kad riešutai taps trečiąja ateities duona po bulvių. Tuo, atrodo, patiki vis daugiau žmonių, auginančių riešutmedžius prie savo namų, rašo pirmadienio "Lietuvos ryto" priedas "Vartai".
Poetas Marcelijus Martinaitis jau dešimt metų savo draugus, pažįstamus ir giminaičius vaišina savo sode užaugintais graikiniais riešutais.
„Mano riešutmedžio vaisiai neprilygsta parduodamiems prekybos centruose ar turgavietėse, jie daug skanesni. Ypač gausus buvo šių metų derlius, apie 100 kilogramų riešutų užderėjo! Tik rugsėjį paskutinius baigiau rinkti”, – "Vartams" sakė 75 metų poetas.
Graikiniai riešutmedžiai – ilgaamžiai, auga 400–500 metų, o kartais ir 1000–2000 metų.
Vaisius riešutmedis dažniausiai pradeda vesti 15-ais metais ir išlieka vaisingas apie 200 metų.
Suaugęs riešutmedis kasmet gali sunokinti 200–300 ar net 500 kilogramų riešutų.
Kol dar jaunas, riešutmedis gali nukentėti nuo stiprių šalčių, nes nereikia pamiršti, kad jis kilęs iš pietų kraštų.
Nušalęs ir tarsi po gaisro atrodantis medis pavasarį vėl išleidžia naujas šakeles, nes turi puikią savybę – stiebe gausu miegančių pumpurų, kurie po įvairių pažeidimų ar nušalimų sugeba greitai atželti, atsinaujinti.
„Visus pirkėjus perspėju, kad graikiniam riešutmedžiui reikia palikti daug erdvės.
Jis užauga labai didelis, kaip ąžuolas.
Aišku, šakas visuomet galima pagenėti, tačiau rekomenduojama aplink graikinio riešutmedžio sodinuką 20 metrų spinduliu nieko nesodinti.
Jis ne tik milžiniškas, bet ir nemėgsta kaimynų – tiesiog užgožia kitus medžius. Kalbama, kad nė viena obelis negali augti arti riešutmedžio. Tai – medis vampyras”, – sakė V.Gailienė.
Kaip teigiamą šio medžio savybę ūkininkė įvardijo tai, kad jo nepuola jokios ligos ir kenkėjai, dėl specifinio lapų skleidžiamo aromato jį aplenkia įkyrūs uodai, musės, erkės, bitės.
Įdomu tai, kad ant riešutmedžių lapų patekę mikrobai žūsta per keliolika sekundžių, o iš riešutmedžio lapų pagamintu nuoviru nuo amarų purškiami kiti medžiai.
Užsiauginti riešutmedį paprasta
Paprasčiausias būdas: pavasarį, nutirpus sniegui, patikusius ir kokybiškus negliaudytus riešutus reikia 24–28 valandas palaikyti vandenyje (vanduo juos turi apsemti) ir po to pasodinti į dirvą 5–7 centimetrų gylyje.
Kitas, šiek tiek sudėtingesnis: pirmosiomis balandžio dienomis sudėti riešutus į stiklinį indą, užpilti vandeniu (ištirpusio sniego, lietaus ar upės) ir palaikyti 1–2 paras kambario temperatūroje, kas 12 valandų keičiant vandenį. Paskui išmirkusius riešutus 15 parų neišnešant iš kambario reikia palaikyti drėgname smėlyje (supiltame į kibirą su skylutėmis dugne ir šonuose). Per tą laiką riešutai išleidžia šaknis ar net daigelius. Jie jau tinkami sodinti. Sodinti reikėtų 7 cm gylyje, kas 10 metrų vieną nuo kito. Riešutmedžio daigas iš žemės išlįs po 2–3 savaičių, o rudenį jau bus 10–15 cm dydžio.