Reta ir saugoma rūšis
Niūriaspalvis auksavabalis – auksavabalių šeimos vabalas. Jo juodas arba rudai juodas, kiek metališko atspalvio kūnas gali būti net iki 3 cm ilgio. Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį sunku, suaugėliai skraido liepos rugpjūčio mėnesiais, gyvena maždaug mėnesį. Trumpai gyvenančio auksavabalio tikslas – padėti kiaušinius į gyventi tinkamas senų medžių dreves. Todėl ateitį kruopščiai planuojantys patinai, užuot skraidę paskui pateles, pirmiausia ieško tinkamų „namų“ ir radę seno lapuočio drevę, skleidžia feromonus tokiu būdu viliodami savo auksavabalę. Šios skraido ieškodamos tinkamo partnerio.
Kaip jau minėta, rūšis įrašyta į Raudonąją knygą ir į griežtai saugomų rūšių sąrašą.
Lietuvos gamtos fondo aplinkosaugos specialistė ir niūriaspalvio auksavabalio apsaugos projekto koordinatorė Dalia Bastytė teigia, kad šis vabalas – vienas didžiausių Lietuvoje.
„Kaip Lietuvai, tai niūriaspalvis auksavabalis yra vienas didesnių vabalų. Suaugęs vabalas užauga iki 3 cm ilgio, o lerva iki 8 cm. Vystymosi trukmė – 3– 4 metai. Bet lerva gyvena giliai drevėje ir, jei medis neišlūžta, jos niekas nepamatys. O jei išlūžta, tai vabalo lervą atpažins tik gamtos specialistas“, – pasakoja D. Bastytė.
Ji tęsia, kad, visų pirma, niūriaspalvis auksavabalis yra ekosistemos ir mitybos grandinės dalis. Medžio drevėje aptikus auksavabalį, galima daryti išvadą, kad jame gali įsikurti ar jau yra įsikūrusios paukščių, ir kitų gyvūnų bei grybų rūšys, kurios gyvena tokioje pačioje buveinėje. Šią rūšį gamtininkai vadina skėtine rūšimi: išsaugojus jos buveines bus išsaugotos ir buveinės šimtams kitų retų organizmų.
„Radus niūriaspalvį auksavabalį, galima sakyti, kad ta buveinė tinkama daugeliui labai specifinėje buveinėje gyvenančių rūšių“, – paaiškina specialistė.
Aptikta apie 100 individų
Niūriaspalvio auksavabalio apsaugos programos koordinatorė D. Bastytė skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie kelias dešimtis šios rūšies radimviečių.
„Jis Lietuvoje gyvena daugelyje vietų. Didžiausia radimvietė yra Kauno ąžuolynas. Čia jo randama gausiai. Taip pat randama Neries regioninio parko Dūkštų ąžuolyne, Verkių – Pavilnių regioniniuose parkuose, kur yra išskirta saugoma teritorija niūriaspalviui auksavabaliui, tačiau čia jau kuris laikas jo nepavyksta rasti“, – pasakoja gamtosaugos specialistė.
Anot pašnekovės, auksavabaliai gyvena senų lapuočių medžių drevėse, daugiausiai ąžuoluose, kuriuose yra drevės su tam tikrų grybų sukeltu ruduoju trūnėsiu: „Bet drevė neturi būti kiaura, ir auksavabaliai labiau mėgsta gyventi medžio viršutinėje dalyje, ten medžio kamienas gauna daugiau saulės šilumos ir šviesos.“
Kelias vasaras iš eilės Gamtos fondo specialistai visoje Lietuvoje ieškojo niūriaspalvio auksavabalio buveinių. Šią vasarą, kaip skaičiuoja D. Bastytė, visoje Lietuvoje pagauta daugiau nei100 niūriaspalvių auksavabalių.
„Su feromoninėmis gaudyklėmis, pirmiausia, dar prieš projekto pradžią, Aplinkos ministerijos iniciatyva, ieškojome niūriaspalvių auksavabalių. Šiame pirmajame etape ištirta 50 vietų, vėliau, prasidėjus projektui, dar 50 vietų. Tai šį vabalą yra patys matę, lietę visi Lietuvos gamtos fondo darbuotojai, kurie dirba su šiuo projektu. Mes surinkome medžiagą genetiniams tyrimams, vasarą visoje Lietuvoje pagavome daugiau nei 100 vabalų. Stengiamės tirti buveines, kurios anksčiau nebuvo tirtos kaip potencialios niūriaspalvio auksavabalio buveinės“, – pasakoja gamtosaugininkė.
Nors vabalas gali gyventi pamiškėse ar net miškuose esančiuose medžiuose, tačiau tipiška šio vabzdžio buveinė – medžiais apaugusi ganykla. Buveinei būdinga ne tik miškų flora ir fauna. Jose aptinkamos ir atviroms vietoms būdingos retos rūšys.
D. Bastytė akcentuoja, kad niūriaspalviai auksavabaliai mėgsta šilumą, todėl seni lapuočiai, kurie yra pavėsyje, yra netinkama buveinė šiai vabzdžių rūšiai. Tačiau apgenėjus šalia jų augančius krūmus, niūriaspalviai auksavabaliai vėl gali įsikurti tų medžių drevėse. Tai ir planuojama daryti vykdant šios rūšies vabzdžių apsaugos programą.
Mažėja potencialių buveinių – senų, brandžių medžių
Jau kuris laikas Lietuvoje mažėja potencialių niūriaspalvių auksavabalių buveinių – brandžių medžių. Seni medžiai yra unikali buveinė ir daugeliui kitų organizmų. Ypač vertingi ir pavieniui, ir grupėmis augantys senesni nei 100 metų ąžuolai. Kaip pasakoja gamtosaugos specialistai, viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis šių organizmų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas priklauso nuo tokių medžių likimo. Gamtosaugininkų teigimu, tokių rūšių apsauga įmanoma tik ten, kur didelė rūšies populiacija. Ten, kur yra tik vienas tinkamas medis ar pūvantis rąstas, rūšies apsauga neperspektyvi.
„Jeigu kertami seni lapuočių miškai, galima sakyti, kad potencialiai iškertamos galimos niūriaspalvių auksavabalių buveinės. Biologinei įvairovei svarbiau senesni miškai nei ką tik pasodinti jaunuolynai“, – priduria Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė D. Bastytė.
Siekiant apsaugoti niūriaspalvius auksavabalius Lietuvoje pradėtas vykdyti šios rūšies apsaugos projektas, kurį koordinuoja Lietuvos gamtos fondas, bendradarbiaudamas su Daugpilio universiteto Gamtos tyrimų ir aplinkosauginio švietimo centru, Kauno miesto savivaldybe ir Lietuvos zoologijos sodu.
„Bendradarbiaujame su Lietuvos zoologijos sodu, kur ketiname niūriaspalvį auksavabalį veisti, taip pat su Kauno miesto savivaldybe, nes miesto teritorijoje yra Kauno ąžuolynas, šios rūšies vabzdžių buveinė, su Daugpilio universiteto švietimo centru, kuris turi patirties darant niūriaspalvio auksavabalio genetinius tyrimus ir atkuriant šios rūšies buveines, bendradarbiaujame ir su saugomomis teritorijomis, kuriose vykdoma arba planuojama vykdyti apsaugos veikla – Neries ir Verkių – Pavilnių regioniniais parkais“, – vardija projekto koordinatorė D. Bastytė.
Numatoma, kad projektas truks puspenktų metų. Projekto metu, pasak D. Bastytės, bus atnaujinamos potencialios niūriaspalvių auksavabalių buveinės, kuriamas ekologinis tinklas šiems vabzdžiams gyventi. Be to, planuojama niūriaspalvius auksavabalius veisti.
„Kadangi 3 – 4 metus niūriaspalvio auksavabalio lervos vystosi medžių drevėse, kartais būna, kad juos išverčia vėjas arba vykdant sanitarinius kirtimus, kelių rekonstrukcijas, jie nukertami. Žmonės, kurie tai daro, nežino, kokie organizmai gyvena tuose medžiuose. Ir jei mums pavyktų kuo daugiau tokių medžių aptikti, mes transportuotume lervas į Kauno zoologijos sodą, kur jos bus toliau auginamos iki suaugusių vabalų, kurie būtų veisiami. Turime tokią idėją, kad zoologijos sode būtų nuolatinė šių vabalų populiacija, kuri po truputį augtų“, – pasakoja gamtosaugininkė.
Vis dėlto, anot pašnekovės, pagrindinė projekto veikla – senų drevėtų medžių ilgaamžiškumo išsaugojimas: „Pavyzdžiui, dalinė lajos redukcija, kai medis užaugęs, aukštas, kamienas išdrevėjęs ir nėra stiprus, vis dar augina didelę lają, iškyla grėsmė, kad toks kamienas neatlaikys lajos. Tada profesionalai gali lają medžiui palengvinti. Būna, kad medžiai išauga į du kamienus, kuriuos galima tarpusavyje surišti ir taip sustiprinti medį, kad vienas iš kamienų neišlūžtų. Taip pat dirvožemio gerinimas, užstelbiančių jaunuolynų apvalymas aplink tą medį, kuriame potencialiai gali gyventi ar gyvena niūriaspalvis auksavabalis. Taip tvarkyti numatyta 300 – 400 medžių.“
Kai kuriems tyrimams trūksta žmogiškųjų išteklių
Niūriaspalvio auksavabalio apsaugos projektui pritaria ir mokslininkai, dirbantys su kitomis vabzdžių rūšimis Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vadovas Sigitas Podėnas mano, kad į šios rūšies apsaugos programą reikia žiūrėti kompleksiškai, nes, kaip jau buvo minėta, niūriaspalviai auksavabaliai yra tarsi indikatoriai, parodantys, kuriose buveinėse gyvena ar gali gyventi kitos saugomos rūšys.
„Rūšių įvairovė yra labai didelė, visų mokslininkai ištirti neturi galimybių. Todėl, ko gero, pasirenkamas mažesnis tiriamųjų objektų skaičius ir tokios rūšys kaip niūriaspalvis auksavabalis, kurios yra indikatoriai renkant informacija ir apie kitas rūšis. Nesvarbu, kad saugome konkrečiai šiuos vabalus, bet ši rūšis yra susijusi su visu kompleksu aplinkos faktorių, su daugybe rūšių, ne tik vabzdžių, bet ir augalų, gyvūnų, paukščių. Pagaliau, tokį vabzdį mums lengviau atskirti nei tuos, kurių be specialisto pagalbos nepažintume“, – komentuoja entomologas,
Jis tęsia, kad daugelyje valstybių, net ir tose, kuriose gamtos mokslų tyrimams skiriama daugiau lėšų, trūksta žmogiškųjų išteklių ištirti ir saugomas, ir nesaugomas rūšis. Lietuva nėra išimtis.
Kurs ekologinį tinklą
Jau minėtą ekologinį tinklą niūriaspalvio auksavabalio apsaugai ketinama kurti tarp Kauno ąžuolyno, Dūkšto ąžuolyno Neries regioniniame parke ir Verkių – Pavilnių regioninių parkų (Neries upės šlaitas ties Verkiais) Natura 2000 teritorijose.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė sako, kad Neries upės šlaite ties Verkiais pastebimi niūriaspalvio auksavabalio pėdsakai, tačiau pats vabzdys, kaip manoma, čia jau kuris laikas negyvena.
„Verkių regioniniame parke tai vienintelė vieta, kur aptikti niūraspalvių auksavabalių veiklos įrodymai. Tai ir vienintelės tinkamos buveinės šiems vabalams gyventi. Potencialiai tinkamos vietos taip pat numatytos, jose vykdomi tyrimai. Pagrindinės apsaugos priemonės - senų medžių ir negyvos medienos profesionali priežiūra ir apsauga, arboristų tiksliniai darbai“, – komentuoja J. Radžiūnienė.
Lietuvos zoologijos sodo, kuriame planuojama veisti niūriaspalvius auksavabalius, entomologė Kristina Guzaitienė pasakoja, kad šiuo metu sodas užsiima edukacine veikla visuomenei ir moksleiviams bei planuoja tolimesnius veiksmus, kad galėtų veisti šią vabzdžių rūšį. Dalis užveistų individų turėtų keliauti į potencialias buveines gamtoje, kurias tvarko ir tvarkys Lietuvos gamtos fondo specialistai bei kiti projekte dalyvaujantys gamtosaugininkai. Tam numatyta išleisti 1,38 mln. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų – 1,03 mln. eurų – sudarys ES programos „LIFE+“ parama. Likusi suma bus skirta iš valstybės biudžeto (316,9 tūkst. eurų) ir projekto partnerių (27,88 tūkst. eurų).