Tamsioji trąšų pusė: savo kailiu patyrė, kuo visa tai gali baigtis

Tinkamai naudojamos trąšos padeda augalams greičiau ir gražiau augti, tačiau trąšų perteklius ar netinkamai pasirinktas jų naudojimo metas veikia priešingai ir gali tapti galinga gyvąją aplinką naikinančia jėga. GRYNAS.lt savo žurnalistiniame tyrime aiškinasi, kaip netinkamai žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos gali paveikti aplinką - miškus, pievas, vandenį.

Tręšė laukus - sunyko aplinka

GRYNAS.lt skaitytojas iš Panevėžio rajono pats pajuto, kas nutinka, kai ūkininkai chemines trąšas naudoja netinkamai. Jis pastebėjo, kad po pasėlių tręšimo pakito netoliese esančio miško ir žaliuojančios pievos būklė. Augalai ėmė gelsti ir džiūti – jie atrodė visai kitaip nei iki tręšimo.
Menkti pradėjo ne tik miškas ir pieva, bet ir skaitytojo kruopščiai prižiūrėtas sodas. Parudę ir išdžiūvę augalai yra viskas, kas liko po to, kai kaimynas patręšė savo lauką. Apie aplinkai padarytą žalą vyras pranešė aplinkosaugininkams, kurie pradėjo tyrimą.

Kaip teigė GRYNAS.lt pašnekovai, tokie atvejai Lietuvoje nėra reti. Iš tiesų netinkamas ūkininkavimas gali labai stipriai pakenkti gamtai. Ką apie tai reikia žinoti ir kas daroma, kad tokių atvejų mūsų šalyje nebūtų?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. dr. Saulius Vasarevičius tikina, jog siekiant išsiaiškinti, kodėl, kaip teigė GRYNAS.lt skaitytojas, netoli jo namų ėmė džiūti ir vysti augalija, svarbu žinoti, kokios trąšos yra naudojamos ir kokie yra jų leistini naudojimo kiekiai. Dažniausiai augalų nykimo priežastimi tampa pernelyg intensyvus tręšimas arba netinkamas tam paskirtas laikas.

„Vis dėlto, jei tręšiamas laukas yra aukščiau, lietus ir gruntinis vanduo tekėjimo kryptimi gali pernešti cheminius junginius į aplinkai ypač jautrias vietas. Jei tręšiamas laukas yra žemiau, į viršų cheminės medžiagos neužtekės, tačiau priešingu atveju galima tikėtis blogo rezultato“, – perspėja katedros vedėjas.

Svarbiausia parinkti tinkamą metą ir trąšų kiekį

Tręšiant mėšlu ir srutomis, leistini trąšų kiekiai ir tinkamas metas tręšimui apibrėžtas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų apraše. Pagal šį aprašą, tręšiant mėšlu į dirvą per vienerius metus patenkančio azoto kiekis negali viršyti 170 kg hektarui. Tręšimui neleistinas metas – nuo lapkričio 15 iki balandžio 1 d. ir tuomet, kai žemė įšalusi, įmirkusi ir apsnigta. Taip pat draudžiama mėšlą ir srutas skleisti nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai tręšiami pūdymai, pievos, ganyklos ir tie plotai, kuriuose ketinama auginti žiemkenčius.

Siekiant nustatyti, kiek trąšų reikia laukui ir nenorint pertręšti dirvožemio, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog naudojamos trąšos yra veiksmingesnės tuomet, kai dirvožemyje esama kuo mažiau augalams prieinamų maisto medžiagų. Trąšų normas derėtų nustatyti atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą.

Ypač dažnai naudojamos trąšos – azoto ir fosforo junginiai. Trąšos, naudojamos rekomenduojamais kiekiais ir tinkamu metu, gali padėti pasiekti puikių rezultatų, tačiau viršijamas trąšų kiekis lemia neigiamą poveikį aplinkai.

Kadangi augalų vegetacijos laikotarpiai yra skirtingi, laikas tręšimui taip pat yra skirtingas. „Netgi jei tręšiama tinkamu laiku, pripylus per daug trąšų poveikis taip pat gali būti neigiamas. Ypač tais atvejais, kai lietaus vanduo perneša cheminius junginius: per didelis jų kiekis išdegina augaliją, ji nuruduoja, nudžiūsta“, – aiškina mokslininkas.

Pertręštas laukas – peilis šalia esantiems vandens telkiniams

Dėl pertręšto lauko nukenčia ne tik šalia augantys augalai – ypač tai kenksminga šalia esantiems vandens telkiniams.

„Trąšų perteklius vienareikšmiškai neigiamai veikia aplinką. Trąšos išplaunamos lietaus vandeniu į paviršinius vandens telkinius: į tvenkinius, ežerus, upes. Sukeliama vandens eutrofikacija – vandens žydėjimas, kai vandens telkinyje atsiranda per daug piktybinių trąšų medžiagų, pavyzdžiui, pastebimas azoto junginių perteklius. Tuomet formuojasi dumbliai, vanduo pažaliuoja ir jame ima stigti deguonies“, – aiškina KTU Cheminės technologijos fakulteto docentė dr. Violeta Kaunelienė.

Nerimaujant dėl šalia tręšiamo lauko esančio vandens telkinio būklės, laboratorijoje galima ištirti vandens mėginį ir nusistatyti azoto, fosforo ir kalio kiekį jame. Pasak mokslininkės, tai nėra brangu, todėl tai gali padaryti kiekvienas susirūpinęs žmogus - ne tik kontrolę vykdančios institucijos.

„Jeigu rūpinamės savo aplinka ir kyla kokių nors blogų įtarimų, siūlau paimti mėginį ir išsitirti – bus ramu“, – pataria V. Kaunelienė.

Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentės dr. Ritos Pupalienės teigimu, netinkamai naudojamos trąšos neigiamai atsiliepia ir gruntiniam vandeniui – jame padidėja kenksmingų nitratų koncentracija.

„Tai pagrindinis teršalas, patenkantis iš trąšų į vandenį. Jei gyvas organizmas vartoja vandenį, kuriame gausu nitratų, organizme jie virsta kancerogeninį poveikį turinčiais nitrozaminais“, – perspėja R. Pupalienė.

Tokie neigiami padariniai susiję ne tik su mineralinių, bet ir organinių trąšų naudojimu, kuriose dalis azoto taip pat yra nitratinėje formoje.

Pasak mokslininkės, pagrindinis būdas apsisaugoti nuo netinkamo trąšų naudojimo sukeliamo nitratų koncentracijos augimo gruntiniame vandenyje – tręšimo normų laikymasis.

Jauniems medeliams miškuose to neįmanoma išgyventi

Doc. dr. R. Pupalienės teigimu, nors vandens telkiniams šalia esantis pertręšiamas laukas kelia milžinišką pavojų, miškams pernelyg didelis trąšų naudojimas daug įtakos neturi – priešingai, didesnis maisto medžiagų kiekis medžius veikia teigiamai.

„Pažįstamas ūkininkas pasodino jauną beržynėlį, azoto trąšomis patręšdavo tuos medelius ir jie sulaukė geresnio rezultato – beržai greičiau užaugo. Nežinau, kokia turėtų būti maisto medžiagų koncentracija, kad tai būtų kenksminga. Nedrįstu manyti, kad medžius taip lengvai galima išnaikinti greta esančio lauko tręšimu“, – tikina R. Pupalienė.

Tačiau Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius sako, kad didelis trąšų kiekis kenksmingas jauniems medeliams.

„Nedideliam medeliui kiekiui trąšos gali pakenkti. Medeliai pradeda augti neproporcingai ir po to gali tiesiog nesumedėti ir išlinkti stiebas. Jei medis nulinko, tai jis neatsitiesia“, – teigia A. Nanartavičius.

Be to, urėdas įspėja, kad, jei gausiai tręšiamas jaunas beržas, negalima gerti jo sulos. Visiškai švari ir tinkama vartoti sula tampa tik po keliasdešimties metų.

„Medis ima maistines medžiagas kartu su vandeniu iš dirvožemio tuo metu, kai yra tręšiamas. Todėl iškart gerti sulos negalima jokiais būdais. Jeigu tręšiama jauname amžiuje, tai po 10 – 20 metų tikrai nieko nelieka“, – aiškina A. Nanartavičius.

Lietuvos mokslininkai yra įrodę, jog dirvožemio biologinis aktyvumas pagal fermentus būna geriausias tuomet, kai naudojamos mineralinės trąšos, derinamos su organinėmis. R. Pupalienės teigimu, dėl intensyvaus mineralinio tręšimo išplaunama dalis maisto elementų, kurių nepanaudoja augalai, vienu metu gavę pernelyg daug trąšų. Tokiu būdu ne tik patiriami nuostoliai, bet ir teršiamas dirvožemis, blogėja jo savybės. Patariama daugiau naudoti organines trašas, tačiau būtina atsižvelgti į jų naudojimo reikalavimus. Atidžiai pasirenkant naudojamą kiekį, atsižvelgiant į naudojimui tinkamą laiką be augalo poreikius, šios medžiagos tampa veiksmingais pagalbininkais žemdirbystėje.