Valgomi, bet rinkti draudžiama: grybai, kuriuos išrovus teks susimokėti baudą

Priežastis, dėl kurios dažnas lietuvis laukia rudens – grybai. Ši rudens gėrybė kiekvienais metais kviečia į miškus. Šiemet grybautojai itin džiaugiasi grybų sezonu, nes namo grįžta pilnomis pintinėmis laimikių. Vis dėlto labai svarbu grybus rinkti atidžiai: krepšyje gali atsidurti reta, saugoma ir rinkti draudžiama grybų rūšis. GRYNAS.lt aiškinasi, kokių valgomų Raudonosios knygos grybų rinkti negalima, kokia jų būklė ir kokią įtaką daro nedrausmingi grybautojai.

Rado retą grybą

Į GRYNAS.lt redakciją neseniai kreipėsi skaitytoja Rasa su neįprasto grybo nuotraukomis, klausdama, kokia tai rūšis, ar grybas yra valgomas. Moteris pasakojusi, kad grybą užtiko netoli Vilniaus esančiame Bukiškių miške.

„Savaitgalį ėjau grybauti, vienoje miško vietoje ramiai rinkau raudonikius. Išrovusi juos pastebėjau, kad už kelių žingsnių kažkas geltonuoja. Galvoju – voveraitės, bet priėjus arčiau supratau, kad ten kitokie, keistai susisukę ir anksčiau nematyti grybai“, – prisiminė grybautoja.

Nežinodama, koks grybas auga, Rasa jį nufotografavo. „Niekada nepjaunu nepažįstamo grybo. Net ir dabar jo neliečiau, tik nufotografavau“, – teigė ji.

GRYNAS.lt pasitarė su Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslininku Jonu Kasparavičiumi ir sužinojo, jog tai – geltonasis kiškiaausis (Otidea onotica).

„Skaitytojos rastas grybas, nors dar gal ir nėra pilnai išaugęs, greičiausiai yra geltonasis kiškiaausis (Otidea onotica). Tai yra retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas grybas“, – aiškino mikologas.

Nevalgomi grybai miške saugesni. Juos išrauti pagunda kyla rečiau. Tačiau visai kita situacija su valgomais grybais. Dažnai žmonės juos namo parsineša dėl nežinojimo, o kiti žino, bet vis tiek nesusilaiko neišrovę. Taip padaroma žala aplinkai. Kaip tik todėl tokiems grybautojams skiriamos baudos.

Baudos gali siekti 600 Eur

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą, saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimas, žalojimas, naikinimas, paėmimas iš natūralios aplinkos arba kitoks neteisėtas šių augalų ar grybų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas ar kitoks naudojimas yra neteisėtas. Pagal šį kodeksą, minėtos draudžiamos veiklos vykdymas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 300 Eur ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 60 iki 580 Eur. Saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų augaviečių sunaikinimas užtraukia baudą asmenims nuo 110 iki 300 Eur ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 140 iki 600 Eur.

Ketvirtadalis retų grybų - valgomi

Skaitytojai Rasai baudos išvengti pavyko, tačiau kaip kitiems grybautojams atpažinti saugomus grybus? Lietuvos raudonojoje knygoje yra 112 saugomų grybų rūšių. 0(Ex) kategorijai (išnykusios ir tikėtinai išnykusios rūšys) priklauso 3 rūšys, 1(E) kategorijai (prie išnykimo ribos) – 27, 2(V) kategorijai (pažeidžiamos) – 24, 3(R) kategorijai (retos rūšys) – 27, 4(I) kategorijai (nenustatyta) – 31.

Grybų sąrašą rasite ČIA.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslininkas J. Kasparavičius pažymi, kad iš visų 112 saugomų grybų rūšių net ketvirtadalis yra valgomos. Vis dėlto, anot mikologo, žmonės daugelio šių grybų nepažįsta, o tokius radę, neskina, bet spardo.

„Visi reti grybai labai skiriasi tiek savo išvaizda, tiek būdinga augimo vieta. Kalbėti apie jų populiarumą nelabai yra pagrindo, nes didžiosios jų daugumos niekas nepažįsta ir, vargu, ar daug kas yra juos net matę. Bene vieni iš geriau žinomų yra didysis kukurdvelkis (Langermannia gigantea) ir raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa). Pirmasis yra reguliariai spardomas, trypiamas arba išravimas iš gėlynų ar vejų, kai ten išauga. Atrodytų, įspūdingas grybas – žiūrėk, grožėkis, fotografuok. Deja, dėl nemažos dalies piliečių nepilnavertiškumo ar kitų kompleksų, jiems gražiau žiūrėti, kaip šis grybas po spyrio koja subyra į gabalus“, – pasakoja J. Kasparavičius.

Naikina dėl išvaizdos

Mokslininko teigimu, tiems, kurie grybus vertina pagal išvaizdą, saugomos rūšys gali atrodyti nepatrauklios, nepanašios į įprastas renkamų ir valgomų grybų rūšis. Todėl labai dažnai retų rūšių grybai, išaugę gėlynuose, yra naikinami.

„Dėl estetinio skonio, kaip žinia, ginčytis yra beprasmiška. Ko gero, ir ne visi yra girdėję, kad šie grybai yra saugomi. Pavyzdžiui, raukšlių kopūstgalvį vis paima todėl, kad „tokio daikto dar niekada nematė“. Kartais panašūs dalykai nutinka ir su kuokštine grifole (Grifola frondosa) ar šakotąja skylėtbude (Polyporus umbellatus). Kartais kai kas randa ir kurį nors iš raudonosios knygos baravykų ar piengrybių, tačiau, dėl jų specifinių augimo vietų ir retumo, tai pavyksta tik nedaugeliui“, – naikinamus retus grybus vardija mokslininkas.

Mažėja augimui palankių buveinių

Daugelis retų grybų rūšių, mikologo J. Kasparavičiaus teigimu, retos yra dėl joms būtinų specifinių augimo sąlygų, kurios gali susidaryti tik tam tikrose vietose.

„Didesnį pavojų saugomiems grybams kelia ne grybautojai, o tai, kad kertami miškai ir brandūs medžiai, <...> keičiasi jų augavietė <...>. Kai kurie grybai auga tik senuose miškuose ant kalkingo dirvožemio, kitiems reikia rūgštaus. Senų, bent šimtą ar net daugiau metų kirvio nemačiusių miškų Lietuvoje nėra daug ir tikrai vargu ar daugėja. O ir vietų su kalkingais dirvožemiais nėra daug. Kitiems reikia senų drėgnose vietose augančių eglynų arba lapuotynų. Dar kitiems - netręšiamų pievų su atitinkamu dirvožemiu, kažkam senų, nevalytų miškų ir taip toliau. Deja, miškai kertami, valomi, retinami, daug kur nusausinti, pievos ar retmiškiai užželia krūmais ir medžiais“, – komentuoja J. Kasparavičius.

Mikologas priduria, kad retų grybų populiacijoms didelės įtakos turi ir kitos gamtinės sąlygos – klimato svyravimai, besikeičianti pati gamta, reljefas: „Nemaža pas mus laikomų retais grybų dalis laikomi retais bei saugomi ir kitose šalyse, tai yra ir kitose šalyse jų poreikius atitinkančių vietų nėra daug ir ne daugėja, o greičiau mažėja. Kodėl tokių vietų yra mažai? Tai yra susiję su konkrečios vietos augalija, dirvožemiu, reljefu, hidrologiniu režimu, geologine istorija, geografine padėtimi ir t.t.“

Dauginimąsi apsunkina ir grybų savybės

Visi šie išvardyti veiksniai, J. Kasparavičiaus teigimu, dar labiau apsunkina aplinkai jautrių grybų veisimąsi. Mokslininkas aiškina, kad ta grybo dalis, kuri išauga virš žemės, yra tik viso organizmo dalis ir mokslininkų vadinama vaisiakūniu. Jo paskirtis – gaminti ir skleisti grybo sporas (augalų sėklų atitikmenį), kuriomis grybas dauginasi ir plinta. Tam, kad konkrečios rūšies grybų populiacija išliktų ilgą laiką, ji turi nuolat atsinaujinti. Todėl labai trumpam laikui ir išauga vaisiakūniai, kurie paskleidžia tam tikrus sporų kiekius. Tačiau, J. Kasparavičius pabrėžia, kad tik pavienės sporos papuola ant tinkamo augimui substrato, o ir iš jų išaugusi grybiena ne visuomet sugeba įsitvirtinti dėl konkurencijos ir kitų priežasčių. Jeigu to tinkamo augti dirvožemio mažai, kad ir kiek sporų ant jo patektų, retos rūšies grybas vis tiek, ko gero, neišaugs.

„Jeigu dažnai aptinkami grybai gausiai ar nelabai gausiai išaugina vaisiakūnius kiekvienais metais, tai daugelis retų rūšių grybų išaugina tik pavienius vaisiakūnius ir ne kiekvienais metais. Dėl šios priežasties kiekvieno šių grybų vaisiakūnio vertė grybo išlikimui yra žymiai didesnė nei dažnai sutinkamų grybų, todėl jų rinkti nereikia ir negalima. Už tokius veiksmus grybautojai gali būti nubausti. Teko girdėti mitų (labai jau primityvių), kad kai kurie grybai saugomi todėl, kad jie esą yra labai skanūs. Dėl skonio ginčytis, kaip žinia, irgi yra beprasmiška“, – tvirtina mikologas.

Kaip atpažinti renkamus grybus?

Vis dėlto ir patyrusiems, ir nelabai grybautojams kyla klausimų, kaip atpažinti retos rūšies grybą ir apskritai, kokios yra grybavimo taisyklės. Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto mikologas prof. Ernestas Kutorga GRYNAS lt. jau buvo priminęs vieną pagrindinių.

„Niekuomet neimkite nežinomo grybo. Kelios grybų rūšys Lietuvoje yra mirtinai nuodingos, todėl į krepšį reiktų dėti tik tą, kurį jūs tikrai pažįstate ir esate įsitikinę, kad jį vartoti saugu. Kasmet Lietuvoje keliasdešimt žmonių atsiduria ligoninėje dėl ūmaus apsinuodijimo grybais – nerizikuokite. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus – tai jausti saiką. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo tragiškų atvejų, kai žmonės rinkę meškutes ir valgę jas kasdien – mirdavo. Meškutė šiaip jau valgomas grybas, bet kai kurie grybai turi kaupiamąjį poveikį, valgant kasdien ir nemažai, gali prisikaupti kenksmingų medžiagų, kurių maži kiekiai nekenksmingi, bet didesni – mirtini. Reikia būti atsargiems, grybais pasilepinti, pasimėgauti, pagardinti patiekalus jais, bet jie neturėtų būti ilgą laiką pagrindiniu maistu“, – teigė gamtininkas.

Pašnekovas pabrėžia, jog grybaujant labai svarbu nedaryti žalos gamtai. GRYNAS.lt primena, kad uogų, kaip ir kitų laukinės augalijos išteklių, naudojimo tvarką nusako aplinkos ministro patvirtinta „Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka“.

Grybaujant būtina išlikti atidiems ne tik todėl, kad krepšiuose neatsidurtų nuodingų grybų, o ir dėl to, jog kartais ir visai netyčia, susižavėję neįprastu grybu ir jį nuskynus, galima padaryti nepataisomą žalą gamtai. Kaip teigia mokslininkai, retų rūšių grybai ypač sunkiai atsikuria, o, atsižvelgiant į tai, kad kuo toliau, tuo labiau mažėja jiems palankių sąlygų augti, skinti nežinomų grybų negalima: juos reikia saugoti, nes tai yra viena iš lietuviškos gamtos vertybių.