Nevalgomi dėl daugelio priežasčių
„Dažniausiai grybai būna nevalgomi dėl kartaus ar aitraus skonio, kietos ar tiesiog grubios konsistencijos, nors gali būti ir dėl labai mažo dydžio. Daugumą visų šių grybų pažįsta tik specialistai, o jų maistinė vertė yra tokia, kad juos vartoti maistui didelės prasmės nėra.
Iš šiuo metu Lietuvoje žinomų maždaug 1500 kepurėtųjų grybų rūšių, apie 300 rūšių grybai yra laikomi valgomais, nors tai ir nereiškia, kad juos visus kas nors renka ir vartoja maistui. Akivaizdu, kad visų likusių niekas nevalgo. Jie yra nevalgomi todėl, kad jų niekas nepažįsta, jie atrodo nelabai maistingi ar yra maži ir sunkiai pastebimi. Kai kurie grybai nevalgomi todėl, kad jie auga tik po žeme ir labai retai randami ant dirvožemio paviršiaus“, – aiškino Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslininkas.
Nuodingiausi – 7 grybai
Mikologas prisiminė, kad anksčiau buvo teigiama, jog maistui galima būtų vartoti apie 100 rūšių grybų, tačiau tai tėra teorija. Mokslininkas teigė, kad jei dabar kas patikrintų kiek iš viso grybų rūšių renka Lietuvos grybautojai, greičiausiai gautas skaičius nesiektų net ir 30-ies.
Vis dėlto J. Kasparavičius išskyrė, kad maždaug 100 Lietuvoje augančių grybų rūšių yra nuodingos, o iš visų Lietuvoje augančių nuodingų grybų tik kiek daugiau nei 20 jų rūšių gali būti tikrai labai pavojingi žmogaus sveikatai ar net gyvybei.
Patys nuodingiausi iš Lietuvoje augančių grybų yra žalsvoji musmirė (Amanita phalloides), smailiakepurė arba baltoji musmirė (Amanita virosa), nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus), eglinė kūgiabudė (Galerina marginata), rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens), aršioji tauriabudė (Clitocybe tornata), nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata)“, – vardijo dr. J. Kasparavičius.
Kaip atpažinti?
Mokslininkas aiškino, kad pasakyti, ar grybas yra valgomas, ar ne galima tik jį atpažinus, mat jokių specifinių visiems valgomiems grybams požymių nėra. Jie gali būti labai įvairaus dydžio, įvairių formų, spalvų, o tam tikrais atvejais ir skonio bei kvapo. Anot mikologo, nieko konkretaus apie grybų valgomumą nesako ir daugelio grybų savybė keisti spalvą – mėlynuoti, juoduoti, ruduoti ar geltonuoti juos pažeidus. J. Kasparavičius pabrėžė, kad tas pat pasakytina ir apie nuodingus grybus.
„Nemaža šių grybų dalis jokių neigiamų asociacijų nesukelia. Netgi atvirkščiai, daugelis grybų nepažįstančių žmonių mieliau įsidėtų į puodą žalsvąją musmirę nei melsvėjantįjį šilbaravykį. Nors pirmoji – mirtinai nuodinga, o antrasis – vartotinas maistui, nors daugelis to nedaro, nes bijo ar net šlykštisi.
Valgomus nuo nevalgomų ar net nuodingų grybų teoriškai įmanoma atskirti pagal kvapą, bet tai gali padaryti tik gyvūnai, turintys žymiai geresnę uoslę nei žmonės. Kol nebus išrasta pakankamai kompaktiška ir pakankamai jautri taip vadinama „elektroninė nosis“, šis metodas mums, žmonėms, netinka“, – įžvalgomis dalijosi mikologas.
Pietūs gali baigtis mirtimi
Mokslų daktaras aiškino, kad nuodingų grybų poveikis žmogui gali skirtis priklausomai nuo to, kokios rūšies grybas buvo suvalgytas, nes atskirų rūšių grybai gamina kiek skirtingas nuodingąsias medžiagas ir skirtingus jų kiekius. Anot jo, gali skirtis ir šių medžiagų kiekiai vienos ir tos pačios rūšies grybų vaisiakūniuose. Taip pat poveikis priklauso ir nuo to koks kiekis nuodingų grybų buvo suvartotas.
Užvalgius kitų, tikrai nuodingų grybų, kuriuose yra medžiagų, veikiančių nervų sistemą, pavyzdžiui, kai kurių musmirių, po kurio laiko, nuodams patekus į kraują, prasideda pykinimas, galvos svaigimas, kartais vėmimas, viduriavimas ir kitokie daugiau gydytojams žinomi simptomai. Apsinuodijęs tokiais grybais žmogus dažnai mato haliucinacijas. Suvalgius pakankamą pačių nuodingiausių grybų kiekį, kuris individualus kiekvienam žmogui, ir laiku nesikreipus į medikus, gali ištikti mirtis“, – aiškino mokslininkas.
Dr. J. Kasparavičius pabrėžė, kad suvalgius kai kurių nuodingų grybų apsinuodijimo požymiai pasireiškia ne iš karto po valgio, o tik praėjus kuriam laikui, kai jau būna pažeistos kepenys, inkstai ir kiti organai. Jis akcentavo, kad kuo ilgiau nepasireiškia apsinuodijimo požymiai, tuo situacija tampa tik sudėtingesnė, mat bėgant laikui mažėja galimybė tokį žmogų išgelbėti.