Nariuotakojai (vabzdžiai, vėžiagyviai, šimtakojai) - gausiausias rūšių skaičiumi gyvūnų karalystės tipas. Nariuotakojai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidos ledynus. Ir nors šių gyvių Žemėje yra nepaprastai daug (manoma, kad jų yra 1 170 000 rūšių ir tai sudaro 80 proc. visų Žemės gyvūnų rūšių), visi jie nejaučia skausmo – jų gyvenimas per trumpas, kad skausmas jiems būtų reikalingas. Nėra skausmo receptorių – nėra ir skausmo.

Net kramsnojami plėšrūno elgesio nekeičia

Skausmas – sudėtingas pojūtis. Tai – mūsų smegenų atsakas į negatyvius stimulus. Skausmas varijuoja nuo psichinio sielvarto iki veriančio fizinio skausmo. Toks smegenų atsakas įsirėžia į atmintį ir skatina organizmą tokių dirgiklių ateityje vengti.
Citata
Panašų eksperimentą su vaisinėmis muselėmis atliko Stenfordo universiteto (JAV) tyrėjai. Muselės buvo veikiamos kaitinimo elementais, ir demonstravo tam tikras vengimo reakcijas.

Skausmas naudingas sudėtingiems organizmams, kurių gyvenimo trukmė ilga. Manoma, kad kaip tik skausmas gali būti vienas iš gyvenimo ilgėjimo faktorių: gebėjimas mokytis iš neigiamos patirties užtikrina, kad ateityje individas vengs gyvybei pavojingų stimulų ir išgyvens ilgiau.

Tačiau vabzdžių gyvenimo trukmė yra tokia trumpa, jog skausmas jiems nereikalingas. Tad jų organizmuose nėra skausmo receptorių. Šie siunčia signalus į smegenis ir skatina smegenis pasiųsti atsakomąjį skausmo signalą. Skausmo nejaučia ne tik vabzdžiai, bet ir kiti nariuotakojai (voragyviai, vėžiagyviai, šimtakojai).
Vėžiai - dar vieni iš skausmo nejaučiančių gyvūnų

Šią teoriją patvirtina ir vabzdžių stebėjimai. Vikšras ar žiogas nekeičia savo elgesio, net jei jis konkretaus poelgio metu yra valgomas kito gyvio. Net ir sužeisti vabzdžiai nesupranta, kas įvyko ir mėgina tęsti pradėtą veiklą – nesiraičiodami iš skausmo ir neverkdami. Puikiausias pavyzdys – į liepsną bet kokiu atveju skrendantys naktiniai drugiai.

Kas nesimoko iš klaidų?

Kadangi daugelis vabzdžių gyvena tik keletą parų, mokytis iš skausmingų klaidų jiems nėra jokios prasmės – vis tiek po kelių valandų jie mirs. Tad akivaizdu, kad vabzdžiai – patys tikriausi gamtos robotai, besielgiantys pagal savo instinktus ir refleksus. Išmokimas jiems labai mažai kuo naudingas – ir jie jo neturi.

Tiesa, kai kurie atvejai prieštarauja šiai teorijai. Nors skausmo receptorių neturi ir skausmo stimulams yra absoliučiai indiferentiški, nariuotakojai vis dėlto gali turėti sugebėjimą tam tikru būdu justi skausmą – nors tas skausmas visiškai kitoks, nei jį jaučia sudėtingesnės fiziologijos gyviai.

Pavyzdžiui, Karalienės universiteto (Belfastas, Šiaurės Airija) mokslininkai eksperimento metu tyrinėjo krabų (vėžiagyvių potipio nariuotakojai) reakciją į elektros smūgius. Krabai elektrai demonstravo antipatiją.
Krabas
Nors kai kurie tyrėjai samprotavo, esą krabų neigiama reakcija į elektros smūgius buvo automatinė, kiti yra linkę manyti, kad krabai – ir apskritai visi vėžiagyviai – skausmą vis dėlto jaučia.
Citata
Tačiau vabzdžių gyvenimo trukmė yra tokia trumpa, jog skausmas jiems nereikalingas. Tad jų organizmuose nėra skausmo receptorių.

Mokslininkų nuomonės išsiskyrė

Panašų eksperimentą su vaisinėmis muselėmis atliko Stenfordo universiteto (JAV) tyrėjai. Muselės buvo veikiamos kaitinimo elementais, ir demonstravo tam tikras vengimo reakcijas. Tyrėjai išsiaiškino, kad vengimo reakcijas inicijavo jutiminiai neuronai. Tačiau nuomonės išsiskyrė: viena grupė tyrėjų manė, kad muselės jaučia skausmą, kita – kad į karštį jos reaguoja robotinėmis programomis (refleksais).

Šie eksperimentai byloja, kad nariuotakojai gali justi tam tikrą bazinį skausmą, tačiau be skausmo receptorių tas skausmas visiškai ne toks, kokį jaučia sudėtingesni gyvūnai. Ir iš tokio skausmo vabzdžiai nesimoko – tiesiog elgiasi taip, kaip buvo užprogramuoti motulės gamtos.