Nors šis paukštis labai gerai prisitaikęs išlikti, ypač sumažėjo meldinei nendrinukei gyventi tinkamų vietų. „Atrodo, nendrinukei nendrės turėtų tikti, bet iš esmės ji nendrių vengia“, – pastebi ekologas.
– Koks paukštis yra meldinė nendrinukė?
– Nendrinukė yra žvirblinių būrio paukštis ir sveria apie 10–12 gramų. Ji dar mažesnė už žvirblį. Paprastai dominuoja rudos spalvos paukščiai. Daugiausia gyvena arti vandens, šlapiose pievose, paežerėse. Šis mažas paukštis gal ir nėra labai išvaizdus, bet jis vertas dėmesio. Tai, ko gero, viena ypatingiausių paukščių rūšių iš visų pievų paukščių. Jei mes nendrinukei sukuriame geras sąlygas, sukuriame jas ir daugeliui kitų pievų paukščių. Galima sakyti, kad nendrinukė apsaugo visas kitas rūšis. Tačiau meldinė nendrinukė nyksta labai greitai. Lietuvoje per 10 metų populiacija nuo 400 giedančių patinų sumažėjo iki 50. O daugelyje vietų per paskutinius 100 metų populiacija sumažėjo daugiau negu 95 proc.
– Kodėl anksčiau mokslininkai to nepastebėjo?
– Kodėl net ir dvi vados nepadeda joms išlikti?
– Tai paradoksas, nes paukštis labai gerai pats prisitaikęs išlikti. Tačiau didžiausia problema, kad jo buveinės labai specifiškos – viksvinės žemapelkės, kurių plotai ypač sumažėję. Šlapieji viksvynai žmonėms nėra itin įdomūs, nes viksva prastas pašaras, taigi jie ilgai buvo naikinami, sausinami ir nendrinukei iškilo grėsmė. Dabar melioracija nebevyksta, bet atsirado kita problema – apleistos pievos, atviri žemės plotai. Tai neigiamas reiškinys, nes, jei pievos apauga nendrėmis ir nendrės sutankėja, vieta pasidaro nendrinukėms gyventi nebetinkama. Atrodo, nendrinukei nendrės turėtų tikti, bet iš esmės ji nendrių vengia. Pavienės nendrės gerai, bet sutankėjusios nebetinka.
– Kas dar dėl to nyksta?
– Paskutiniu metu stipriai nyksta stulgiai, paprastieji griciukai. Pastaruosius net galvojama įrašyti į globaliai nykstančių paukščių rūšių sąrašą. Nyksta tose vietose auganti iečialapė kalpokė. Pastebimai nyksta pempių populiacija. Pempė jau įrašyta į Vokietijos raudonąją knygą, kas mums atrodo keista. Bet jei taip bus ir toliau, ir mes turėsime ją įrašyti.
– Ar yra sėkmingų pavyzdžių, kai nykstančias rūšis pavyksta atgaivinti?
– Turbūt galima paminėti stumbrus, kurių Europoje (nelaisvėje, aptvaruose) buvo likę tik 20. Tačiau dabar stumbrams grėsmės išnykti nebėra. Anksčiau stumbrai buvo vieni iš pagrindinių gyvūnų, kurie palaikė atviras buveines. Lietuva yra miškų zonoje – jei nebūtų buvę stumbrų, nebūtų likę pievų, nes prieš 5 tūkst. metų naminių gyvulių nebuvo. O stumbrai neleisdavo krūmams išvešėti, pievoms pavirsti mišku, nugrauždavo žolę.
– Ar dėl to, kad Europoje padaugėjo stumbrų, ir pievų daugiau yra?
– Dabar visą stumbrų darbą perėmė žmogus: teritorijos šienaujamos, auginami naminiai gyvuliai. Beveik visą ekosistemą kontroliuoja žmogus.
– Reikėtų įvertinti vykstančius procesus. Pavyzdžiui, vis pastebime įvairių žievėgraužių tipografo invazijų – nugraužiami eglynai, sunaikinama daug medžių. Be abejo, tada jiems naikinti taikome savo priemones. Tačiau natūralioje ekosistemoje tai atlikdavo kiti vabzdžiai, vabalai – jie sunaikindavo invazines rūšis, kurios naikina medžius. O mes naikiname chemikalais. Paskui tokios priemonės atsisuka prieš mus pačius, nes anksčiau rajono centre būdavo kokia viena vaistinė, o dabar – turbūt 15 ir visos puikiausiai išsilaiko. Taigi kokia žmogaus sveikata?
– Be cheminių priemonių žmogus atlikti gamtos darbo nepajėgus?
– Ko gero, taip. Dar sunku pasakyti konkrečiai, nes kovoti pradėjome labai neseniai. Trąšos ir pesticidai, kiti chemikalai atsirado prieš 50–100 metų. O evoliucija vyko milijonus metus. Taigi, kas bus po 50 metų, labai sunku prognozuoti. Dar praėjo per mažai laiko, kad visos ekosistemos būtų maksimaliai pažeistos ir negalėtų atsigauti. Retų rūšių dar turime, bet nykstančiųjų skaičius didėja. Pirma Lietuvos raudonoji knyga, išleista 1971 m., buvo labai plona, ten buvo gal tik 140 rūšių. Dabar jų – per 700, knyga pastorėjo kelis kartus.
– Besikeičiant klimatui, tam tikros rūšys išnyksta natūraliai ir jas pakeičia kitos. Kaip atpažinti, kada tai natūralus ciklas, rūšių kaita, o kada tai vyksta dėl žmogaus veiklos?
– Be abejo, rūšys visą laiką kito: viena rūšis natūraliai išnyksta dėl pakitusių sąlygų arba prisitaiko ar evoliucionuoja į kitą. Tačiau natūraliai procesai vyksta labai lėtai, dešimtis tūkstančių metų. O žmogaus įsikišimas procesus pagreitina, manoma, daugiau nei tūkstančius kartų. Todėl kai kurių natūralių procesų mes nebegalime matyti, nes žmogus gamtai daro per daug įtakos ir natūralūs procesai daug kur išvis nebevysta. Net negalime pasakyti, kokia būtų natūrali klimato kaita, nes klimato atšilimo tempas per greitas.
Mes vis bandome kažką pakeisti, gerai tvarkytis (taip, kaip mums atrodo), bet galiausiai pamatome, kad ne visada mūsų sprendimai geri. Pavyzdys – saugodami meldinę nendrinukę, apie 10 metų galvojome, kad ganymas labai tinkamas, palaiko atviras pievas. Tačiau galiausiai buvo nustatyta, kad vis dėlto tai nėra labai naudinga meldinei nendrinukei, todėl reikia kitaip tvarkyti jos buveines.
– Ar jau yra atradimų, kuriais būtų galima vadovautis gelbstint gamtą?
– Tai daugiau esminiai sutarimai, ką reikėtų daryti. Bet kaip daryti, kitą kartą sunku pasakyti. Pavyzdžiui, aišku, kad, norint išlaikyti pievas, reikia ekstensyvaus ūkininkavimo: neganyti per daug galvijų, per dažnai nešienauti. Tačiau, kiek galvijų gali būti 1 hektare, sunku pasakyti. Gamtosauga gana jauna sritis, tyrimų nėra labai daug, todėl ne visada viską žinome.
– Meldinių nendrinukių skaičius mažėja. Dabar Lietuvoje telikę apie 50 paukščių?
– Taip, liko tik apie 50 paukščių, todėl kiekvienas labai svarbus. Jei sumažės iki 20–30 ar dar mažiau, turbūt bus galima nieko nebedaryti.
– Kur dabar jos gyvena?
– Lietuvoje matomos trijose vietose: Žuvinto biosferos rezervate, Nemuno deltoje ir Kuršių marių rytinėje pakrantėje.
– Jau dvejus metus Lietuvoje nendrinukėms bandote atkurti patogius namus. Ar jos reaguoja į tai?
– Kol kas meldinių nendrinukių skaičiaus gausėjimas dar nepastebimas. Didžiausias viltis siejame su kitais metais. Jei kitais metais nendrinukių skaičius dar sumažės, tai bus rimtas iššūkis – gali būti, kad jų populiacijai įtaką daro problemos ne Lietuvoje, o globalesni procesai.
– Kiek kitais metais jų turėtų atsirasti, kad jaustumėtės ramūs?
– Mes būtume ramūs, jei populiacija nesumažėtų. Tai būtų didelis pasiekimas.