Kelionę 11 km maršrutu siūloma pradėti nuo Salako Švč. Mergelės Sopulingosios bažnyčios, kur automobilių stovėjimo aikštelėje galėsite palikti savo automobilį. Trasa driekiasi pušynu, kuriame vasarą prisirinksite uogų, rudenį – grybų, žiemą galėsite stebėti gyvūnų pėdsakus, o pavasarį pasitikti sugrįžusius paukščius. Keliaujančius tikrai nustebins išraiškingas ledyno suformuotas parko kraštovaizdis, įsuptas į žalią šviesaus pušyno rūbą.
Keliaudami trasa sekite rodykles ir oranžinės spalva pažymėtus medžius. Priėjus Ganiavos ežerą, dešinėje kelio pusėje – Giteniškės pilkapynas. Atsitiktinumas ar ne, bet pilkapiai išdėstyti tam tikra tvarka. Regioninio parko darbuotojai kviečia tapti tikrais milžinkapių tyrinėtojais ir pabandyti nustatyti, kokį žvaigždyną atkartoja pilkapių išsidėstymas teritorijoje.
Priešais pilkapius tyvuliuojantis pelkynų apsuptas Ganiavos ežeras labai svarbus čia perintiems retiems paukščiams, tokiems kaip juodosios žuvėdros. Trapiai pelkių ekosistemai išsaugoti įkurtas Ganiavos telmologinis draustinis. Tuo pačiu prašoma gerbti gamtos ritmą ir nuo balandžio 1 iki rugpjūčio 1 dienos šalia trasos esančiame draustinyje nesilankyti.
Įspūdingas ir visada šaltas Mergežeris, esantis Dumblynės kraštovaizdžio draustinyje. Legenda byloja, kad vieną kartą velnias pačiupo čia skalbti atėjusią dailią mergelę ir nusitempė ją ežeran. Apėję Mergežerį drąsiai ženkite į pelkę – taką čia pramynė briedžiai. Vasarą pelkutėje paieškokite uogų girtuoklių (vaivorų), o rudenį spanguolių. Būkite budrūs – pelkė angies buveinė.
Trasai baigiantis kairėje kelio pusėje – senosios žydų kapinės. Laidojimo paprotys reikalavo, kad žydų kapinės būtų ant kalno arba jo nuolydyje, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė ar ežeras, ir jos būtų ne mažiau kaip 50 alkūnių nuo artimiausio namo. Kapinės atrodo apleistos, bet pagal žydų papročius, viskas, kas užauga kapinių vietoje, yra šventa ir liesti nevalia.
Sugrįžę į Salako miestelį pažadėkite sau atvykti čia dar kartą ir patirti naujų įspūdžių!
