Saugoma Veisiejų regioniniame parke
Pietų, Pietvakarių Lietuvos gyventojai įspėja čia besilankančius svečius dažniau žvilgtelti aukštyn ir stebėti, ar negresia varlių lietus. Anot jų, tai nėra neįprastas reiškinys ar gamtos anomalija. Paprasčiausiai, šiuose regionuose gyvena unikali varliagyvių rūšis, kuri, nors ir buožgalvius veisia kūdrose, gyvena medžiuose, krūmuose ar kituose aukštesniuose augaluose.
Medvarlė – vabzdžiais ir bestuburiais organizmais mintanti, į Lietuvos raudonąją knygą ir Europos Sąjungos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos direktyvos sąrašus įtraukta varliagyvių rūšis. Medvarlių apsauga jau ilgai rūpinasi Veisiejų regioninio parko direkcija. Kaip juokauja direkcijos vyr. ekologė Irma Maciulevičienė, net parko emblema papuošta medvarlės atvaizdu.
„Mūsų parko teritorijoje jos gyvena, veisiasi ir joms skiriamas didelis dėmesys. Literatūros žiniomis, pirmą kartą medvarlės Lietuvoje stebėtos 1830 metais, o vėliau 1918 m. ir 1924 m. 1988 m. surasta Lazdijų rajone., Kapčiamiesčio apylinkėse. Jų paplitimo riba buvo pietinė Lietuva. Toliau viskas, jų nebėra“, – apie medvarlių paplitimą pasakoja pašnekovė.
Kiek iš viso parko teritorijoje yra medvarlių, anot I. Maciulevičienės, suskaičiuoti sudėtinga, tačiau pastebėta, kad šiemet jų populiacija yra padidėjusi.
„Jeigu palygintume kokius penkerius metus, tai pernai apskritai visų varliagyvių migracijos metu buvo daug mažiau nei užpernai. O šiemet jų vėl daugėja, taip pat ir medvarlių, nors tikslų jų skaičių įvardyti sudėtinga. Tiesiog kartais sunku suskaičiuoti iš balsų, kiek ten jų toje balutėje yra. Po to tose balose, jei palankios gamtinės sąlygos, išsivystyto buožgalviai, tačiau, jei balos išsenka, jie žūsta“, – aiškina ekologė.
Tačiau, pasak ekologės, praėję metai medvarlėms davė ir šį tą gero – gausias liūtis. Ši varliagyvių rūšis ypač mėgsta drėgmę, todėl, gausiai palijus ir atsiradus naujų buveinių daugintis, medvarlės gali didinti savo populiacijas.
I. Maciulevičienė primena, kad visi norintys išgirsti ir pamatyti medvarles turėtų suskubti. Balandžio pabaigoje – gegužę ne tik Veisiejų regioniniame parke, bet ir visoje Pietvakarių Lietuvoje bus girdimas medvarlių kurkimas: „Tada jos jau užima daugiau buveinių, nes vandens yra nemažai, pernai gausiai prilijo, jos galėjo laisvai veistis, užsiimti buveines. Šiaip ir žmonių jos nebijo, tad soduose gyvena.“
Rūšis, jautri aplinkos veiksniams
Kokia yra medvarlių populiacija, priklauso nuo buveinių, kuriose jos dauginasi ir maitinasi, kiekio. Nors medvarlės įlipa į medžius, aukštesnius krūmus, drėgmė, anot varliagyvių specialistų, joms ypač svarbi. Kaip pasakoja medvarlių buveinių išsaugojimu besirūpinančio Gamtos apsaugo fondo atstovė, varliagyvių specialistė Dalia Bastytė, ši varliagyvių rūšis yra itin jautri visiems aplinkos veiksniams.
„Ji labai jautri buveinių kokybei, todėl medvarlėms svarbiausia atrasti tinkamas buveines. Dėl to buveinių kūrimas ir yra pagrindinė šios rūšies varliagyvių apsaugos priemonė. Jeigu jos turi užtektinai buveinių, gali prisiveisti ir kolonizuoti kitas buveines“, – tvirtina pašnekovė.
Tiesa, D. Bastytė prisimena, kad būta metų, kai medvarlių populiacija Lietuvoje labai sumažėjo, todėl buvo priimtas sprendimas laikinai pasitelkti papildomą šios rūšies varliagyvių įveisimą.
Buožgalviai gyvena kūdrose
Medvarlių buveinės, pasak D. Bastytės, yra kūdros: „Kūdrelė turi būti atvira, neužaugusi, nuožulniais šlaitais, joje turi būti bestuburių organizmų, bet neturi būti žuvų. Nes žuvys išgaudo medvarlių buožgalvius ir medvarlės negali didinti populiacijos.“
Tačiau šie varliagyviai yra unikalūs tuo, kad suaugę gyvena medžiuose ar aukštesniuose krūmuose, esančiuose šalia kūdrų. Kaip pasakoja Gamtos apsaugos fondo atstovė, į viršūnę įsilipęs patinas kviečia pateles (gali būti net 6 metrų aukštyje). Balandį ar gegužės pabaigoje, paprastai po stipraus lietaus, medvarlių patinai stipriu balsu ima kviesti pateles. Patelės kūdrose išneršia po 800 – 1000 kiaušinėlių, iš kurių po poros savaičių išsirita buožgalviai. Buožgalviai vandens telkinyje praleidžia apie tris mėnesius. Užaugę 2 centimetrų ilgio jie virsta mažomis varlytėmis ir išlipa į krantą. Ši varliagyvių rūšis žiemoja urveliuose, išpuvusiuose medžiuose, akmenų krūvose ar netgi rūsiuose.
Medvarlės medžiuose maitinasi vabzdžiais, o būdamos kūdrose – bestuburiais organizmais. Dėl šios priežasties jos yra svarbi ekosistemos dalis, nes reguliuoja bestuburių populiacijas.
Be to, D. Bastytė paneigia tarp kai kurių gyventojų sklandantį mitą, kad medvarlės Lietuvoje buvo įveistos. Anot pašnekovės, mūsų šayje jos paplitusios natūraliai, jų skaičius yra svyruojantis dėl aplinkos sąlygų. Pirmą kartą medvarlės pastebėtos prieš kelis dešimtmečius pietiniame Lietuvos pakraštyje prie Baltarusijos sienos, pačios einančios iš ten pas mus.
„Štai latviai veisė medvarles iš Baltarusijos, Latvijoje dabar gyvena medvarlės, bet jos visos yra introdukuotos“, – pabrėžia mokslininkė.
Medvarlės – unikali Lietuvoje gyvenančių varliagyvių rūšis. Todėl gamtininkai kviečia gyventojus ne tik susipažinti su medvarlėmis, bet saugoti šią rūšį nuo išnykimo. Kaip sako I. Maciulevičienė, atrasti ir stebėti medvarles - didelė sėkmė gamtą branginančiam žmogui.