Tik balandy prie mūsų iškeltų inkilų sugrįžo varnėnai. Atrodo, kad šiemet jie turėjo labai mažai laiko inkilų dalyboms, giedojimui, nes iš karto puolė sukti lizdus ir perėti. Dabar jų inkiluose jau cirpia jaunikliai, tačiau taip kaip pernai, gegužės paskutinėmis dienomis, varnėniukai iš lizdų neišskris.
Čiurliai, tikrieji vasaros paukščiai, kasmet sugrįžta tuo pačiu laiku – Vilniuje jie ore sušmėžuoja gegužės 10 – 11 dienomis. Šiemet į Vilnių (beje, ir kitur – taip pat) čiurliai sugrįžo beveik savaite anksčiau. Perėti čiurliai pradeda biržely, todėl ilgas jų buvimas ore, spygavimas nardant tarp namų, yra mįslingas. Mes nežinome, kur jie nakvoja, kur praleidžia vėsias naktis. Yra pranešimų, kad jie miega nardydami aukštai virš debesų. Gali būti, kad poilsiui šie ant žemės niekada nenusileidžiantys paukščiai pasirenka nišas pastogėse, palėpėse.
Paprastai čiurliai apsigyvena jau ištuštėjusiuose varnėnų inkiluose – iš ore sugautų plunksnų ir šiaudelių suneša kuklų lizdą ir peri 2 baltus kiaušinius.
Šiemet, sugrįžę anksčiau, jau dabar čiurliai pradėjo veržtis į varnėnų namus, kuriuose yra skubantys augti, bet vėluojantys jaunikliai. Nors čiurlys atrodo labai nekaltas, o nukritęs ant žemės yra bejėgis padaras, tačiau jo aštrūs (pritaikyti užsikabinti už sienos, medžios ar uolos atbrailos) nagai gali tapti pavojingu ginklu. Susikibę su savo lizdą ginančiais varnėnais, čiurliai, net ir būdami mažesni bei lengvesni, tampa pavojingi. Bent porą kartų vėlų rudenį inkiluose teko rasti taip susikibusių ir žuvusių čiurlio ir varnėno skeletus.
Jei dabar prie varnėno inkilo kyla triukšmas, jame gali būti įsiveržęs čiurlys. Galbūt, jis išskris ir ieškos kitos vietas. Tačiau gali būti ir kitaip...
Ar mes šioje situacijoje kaip nors galime padėti? Gamtoje teisėju būti sunku. Žinoma, galima užlipti prie inkilo ir čiurlį „išprašyti“. Tačiau ar po kiek laiko jis vėl nesugrįš – nežinia. Gali būti, kad tokios situacijos yra šio pavasario bruožas.