Mama – delfinariume gyvenanti liūtė Basta - mažylę maitinti atsisakė. Todėl mamomis pakaitomis buvo veik visi delfinariumo treneriai. Ypatingai liūtukė prisirišo prie trenerio Mariaus Bagdonavičiaus, valgė tik iš jo rankų ir jam pasirodžius skleisdavo tokius pat garsus, kaip kad pamačius mamą.
Jūrų žinduolių trenerė Rūta Žilienė pasakojo, kad bene didžiausias galvosūkiu tapo mažylės maitinimas. Išgelbėjo mintis pabandyti maitinti liūtukę... delfinės pienu. Mažąjį delfinuką dar maitino delfinė Gabija, kuri ir tapo lūtukės žindyve. Treneriams tekdavo atsakinga užduotis - nutraukti jos pieno. Tam net buvo sukonstruotas specialus aparatas. Tačiau Rūta Žilienė pabrėžė, kad pienas delfinei buvo nutraukiamas tik tada, kai ji pati tam neprieštaraudavo – užplaukdavo ant platformos ir atsiguldavo.
Gabijos pienas liūtukę sustiprino ir ji greitai perėjo prie specialaus mišinio, kuris buvo plakamas iš grietinėlės (pašalinus laktozę), žuvies masės, žuvies taukų, vitaminų. Gyvūnėliu treneriams teko rūpintis kaip kūdikiu – maitinti iš buteliuko kas keturias valandas. Kadangi liūtukei reikėjo ne tik maisto, bet ir artumo, šilumos, švelnumo, tai labai dažnai treneriai kartu su ja ir miegodavo jos aptvarėlyje. Mažylė, prisiglaudusi prie žmogaus, greitai nusiramindavo.
Dėl nepaprastai išraiškingo snukučio ir draugiško būdo liūtukę treneriai netrukus pradėjo vadinti Matilda – pagal jos panašumą į animacinio filmo apie Mažylį ir Karlsoną heroję – katę Matildą.
Dabar Matilda sveria beveik 50 kilogramų ir, jau pramokusi keleto triukų, savaitgaliais rodosi muziejaus lankytojams. Nors Matilda moka, it koks mažas vaikas, tik duoti bučkį, paploti, šokti, gaudyti lankelius, atsigulti it negyva ir šliaužti kaip kirminas, bet žiūrovus paperka nuoširdumu ir kitokiu nei įprastai bendravimu. Pasak trenerių, kiti gyvūnai žmogų priima kaip maisto šaltinį, o Matildai bendravimas su žmonėmis – tai kupinas emocijų žaidimas.
Jūrų liūtukė Matilda jaunystėje: