Dar Charlesas Darwinas nustatė, kad poravimasis – viena stipriausių jėgų evoliucijoje. Gamtoje lengviausi poruojasi tie patinai, kurie išsiskiria iš kitų dydžių, jėga, spalvomis ir t.t. Remiantis seksualine atranka, būtų galima daryti išvadą, kad gyvūnų pasaulyje poruojasi ir savo genus perduoda tik stipriausi patinai, taigi ir jų palikuonys turėtų būti tokie patys. Tačiau gamtoje apstu silpnų, mažų patinų, kurie gerokai nublanksta prieš stipriuosius lyderius, rašo huffingtonpost.com.
Avys – vienas iš pavyzdžių. Kuo didesni avino ragai, tuo daugiau kartų jis poruojasi. Ragai pademonstruoja aiškius pranašumus kovose dėl patelių. Tačiau apstu ir tokių, kurių ragai yra ypač maži.
„Mus visada stebino tai, kad gerokai skiriasi avinų ragų dydžiai. Nors teoriškai poruojasi tik tie, kurių ragai didžiausi“, – teigė Edinburgo universiteto (Didžioji Britanija) biologė Susan Johnston.
Anot S. Johnston, tyrimo metu buvo analizuojami daug metų rinkti duomenys apie laukines avis. Mokslininkė su kolegomis informaciją rinko nuo 1985 metų. Iš viso ištirta 1750 avinų.
Mokslininkai atrado du alternatyvių formų genus, vadinamuosius alelius, – didelių ir mažų ragų. Avinai turi arba du vienodus alelius (didelį ir didelį arba mažą ir mažą), arba skirtingus (didelį ir mažą). Tie, kurių abu ragų aleliai dideli – stipriausi patinai, turinys didžiausius ragus. Tačiau jie gaišta kur kas dažniau už savo silpnesnius varžovus.
„Taip gali būti todėl, kad silpnesni patinai neturi rūpintis patelėmis, daugiau laiko skiria sau, nuolat maitinasi, nedalyvauja kovose“, – spėjo S. Johnston.
Gyvūnų gyvenimo kokybė priklauso nuo dviejų dalykų – gyvenimo trukmės ir palikuonių skaičiaus. Anot S. Johnston labiausiai sekasi tiems, kurie turi abiejų alelių po vieną – tada avinas turi didelius ragus ir ilgai gyvena.
Tačiau neaišku, kuris iš alelių atitenka jų palikuonims – taip gimsta silpni avinai.