Mažasis erelis rėksnys – Lietuvoje ir Europos Sąjungoje saugomas plėšrusis paukštis. Beje, visai neaišku, kodėl žinomas mokslininkas Tadas Ivanauskas šį dailų, išdidų ir visai nerėkaujantį paukštį pavadino rėksniu.
Greičiausiai tai iš vokiečių kalbos kilęs žodis, reiškiantis jauniklį, kuris neva garsiai rėkdamas prašo maisto. O iš tiesų erelio rėksnio balsas – melodingas pratisas klyksėjimas, kurį išgirsti ne kiekvienam lemta, nes šis paukštis labai atsargus. Nešdamas maistą savo mažyliams į lizdą, iš pradžių jis nutupia netoli namų ir gerai apsidairo, palūkuriuoja – ar aplink nėra pavojaus.
Lizdus mažieji ereliai rėksniai dažniausiai suka ąžuoluose arba eglėse, tačiau gali įsikurti ir beržo viršūnėje, juodalksnių tankmėje. Tame pačiame lizde peri 10 ir daugiau metų. Paprastai padedami du kiaušiniai, tačiau mažyliai išsirita ne kartu, ir užauga tik vienas, stipresnysis, be jokio širdagraužio ramiai užkapojantis savo silpnesnį brolį, baimindamasis, kad gali pats žūti iš bado. Kad taip nenutiktų, tėvai mažylius maitina pelėmis, pelėnais, varlėmis, kurmiais.
Norėdami įamžinti įdomiausias erelių gyvenimo akimirkas, fotografai dažnai imasi įvairių gudrybių, kad paukščiai jų nepastebėtų. Į slaptavietę, iš kurios stebimas erelis, kartais ateina dviese, o po kurio laiko vienas iš jų demonstratyviai pasišalina, kad erelis jį, nueinantį, matytų. Paukštis juk nemoka suskaičiuoti iki dviejų, jam atrodo, kad „priešas“ jau dingo – pats savo akimis tai matė. O tada, pamanęs, jog pavojaus nebėra, erelis ramiai išlenda iš savo slėptuvės, ir jį galima fotografuoti iš arčiau.
Tačiau erelio kantrybės ir ištvermės galėtume ir mes pasimokyti. Gimtinėje jis praleidžia tik 40 proc. viso metų laiko, nes rugsėjo pabaigoje leidžiasi į kelionę ir per Turkiją, Izraelį pasiekia tolimąją Afriką, kur praleidžia žiemą. 90 dienų trunka jo kelionė pirmyn ir atgal, kurios metu erelis įveikia 18 tūkst. kilometrų.