Kaip pasakojo Krekenavos regioninio parko specialistas Julius Auglys, minėtoje vietoje gyveno vos kelios erelių rėksnių poros, o šiai rūšiai tinkamų perėti vietų lieka vis mažiau. Kilo grėsmė, kad buvusią perspektyvią lizdavietę paukščiai gali tiesiog apleisti.
Nuspręsta atstatyti iškritusį lizdą tame pačiame medyje, o šį darbą atliko GPF projekto „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ ornitologas.
Pavasarėjant su nekantrumu laukta sugrįžtančių šio lizdo šeimininkų. Vykdant mažojo erelio rėksnio monitoringą miško masyve atliekami reguliarūs nuotoliniai stebėjimai su optiniais prietaisais, siekiant nustatyti erelių užimtas teritorijas, jų galimas lizdavietes ir mitybos plotus.
Stebėjimai rodė, kad erelių pora sėkmingai sugrįžo į atnaujintą lizdą. Vengiant paukščių trikdymo perėjimo metu, lizdų būklė įvertinama tik liepos mėnesį, kai juose esantys jaunikliai jau būna išsiritę ir gerokai ūgtelėję. Apžiūrėjus dirbtinį lizdą buvo matyti, kad gūžta papildyta lapuočių šakomis, apkaišyta eglišakėmis – tai yra lizdo užimtumo požymiai.
Džiugu, kad pastangos išsaugoti sunykusią lizdavietę nenuėjo veltui. Paukščiai ją pripažino savo namais, sėkmingai įsikūrė ir, tikimasi, čia lankysis daugelį metų.