„Tinkamiausias metas formuoti vaismedžius ir kitus lapuočius yra pavasaris ir ruduo. Kai kuriuos medžius, pavyzdžiui, pušis, geriausia genėti vasarą, nes tuomet iš pjūvio vietų išsiskiria mažiausiai sakų.
Tačiau sausas medžių šakas ir neteisingai augančius ūglius galima genėti bet kada, kai tik atsiranda poreikis. Taip pat svarbu nepamiršti, kad medžius būtina stebėti ir prižiūrėti nuolat – tik taip laiku pastebėsite, ką reikia daryti“, – pataria arboristas Artūras Žilinskas.
Drastiško genėjimo pasekmė – vilkūgliai
Dėl neteisingo genėjimo, kai medis nupjaustomas per smarkiai, pradeda augti vilkūgliai, arba stresiniai ūgliai. Tai statmenai kamienui iš kiekvienos pjūvio vietos išaugančios ir labai sparčiai augančios plonos šakelės. Jas būtina išpjauti vos tik pastebėjus, nes užleidus pradeda formuotis neteisingos šakos ir gali būti sugadinamas visas medis.
Kartais žmonės specialiai kviečia arboristus ir prašo nupjauti visą medį, kad jis pradėtų leisti vilkūglius. Paprastai taip daroma su karklais. Tačiau A. Žilinskas perspėja, kad tokiu atveju vilkūglius reikia nuolat prižiūrėti.
„Neteisingų pavyzdžių, deja, galime pamatyti ir miestų gatvėse, kai prieš kokius 15 metų būdavo nupjaunami brandūs medžiai, paliekant tik keletą metrų kamieno. Tose vietose medžiai prileidžia vilkūglių, tačiau matyti, kad jų niekas tinkamai nebeprižiūri ir ilgainiui ant nupjauto kamieno pradeda formuotis tarsi dar vienas medis.
Iš pažiūros gražu, tačiau pavojinga, nes kamieno pjūvio vieta yra silpnesnė ir medis per tą vietą gali išlūžti ar nulūžti. Todėl apsisprendus, kad norima ant nupjauto kamieno vilkūglius auginti kaip naują lają, reikia nepamiršti, kad jiems bus būtina nuolatinė priežiūra“, – akcentuoja jis.
Pradėti formuoti medžius reikia vos pasodinus
Medžių priežiūros specialistas sako, kad daugelis gyventojų daro klaidą po pasodinimo keletą metų leisdami medžiui augti laisvai, o genėti ima tik jau suaugusį. „Iš tikrųjų medžius reikia pradėti formuoti nuo tada, kai šis pasodinamas ir genėti kasmet. Taip paprasčiau suformuoti tokį medį, kokio norima. Kai medžiui leidžiama augti 10–20 metų, o tada nutariama, kad jį reikia ar žeminti, ar išpjaustyti per storas šakas, tuomet darbas yra sudėtingesnis ir kelia daugiau streso pačiam medžiui, kuris iki to augo netrukdomas“, – tikina A. Žilinskas.
Kaip pavyzdį jis pateikia klientų pageidavimus nupjauti 3–5 metrų ilgio subrendusio medžio viršūnę, nes medis užaugo per didelis ir visą kiemą dengia jo šešėlis. Idealiu atveju reikėtų ne vienu kartu nupjauti keletą metrų viršūnės, o iš anksto nutarti, kokio aukščio medžio norisi, ir jam tokį pasiekus kasmet viršūnę trumpinti.
Labai didelę viršūnę brandžiam medžiui nupjauti pavojinga ir todėl, kad kamieno pjūvio vieta gali pradėti pūti, medis pradės leisti ūglius, kuriuos reikės nuolat genėti. To nedarant ūgliai stambėja ir po keleto metų gali išlūžinėti kamienui pjūvio vietoje neatlaikius jų svorio.
Dažnas atvejis, kai gyventojai įsigyja sodybas su jau užaugusiais brandžiais medžiais. A. Žilinskas pataria kreiptis į specialistus ir bent pasikonsultuoti, nes bandymas genėti nežinant, kaip tą daryti teisingai, gali pakenkti medžiui.
„Jei medžiai yra brandūs, jokiu būdu negalima pjaustyti skeletinių šakų – pagrindinių, prasidedančių nuo kamieno. Nupjovus tokias stambias šakas per keletą metų toje vietoje atsiranda drevės, ten renkasi drėgmė ir medis pūva. Galima genėti antros ar trečios eilės šakas, kurios atsišakoja nuo pagrindinių šakų. Kartais atliekame lajos redukciją – kai medis labai senas, jo skeletinės šakos sunkios, jos trumpinamos pagal tam tikrą schemą. Skeletines šakas brandiems medžiams galima nupjauti tik tada, kai jos pažeistos, aplūžusios ir kelia pavojų žmonėms, taip pat trukdo elektros laidams, matomumui, gatvių apšvietimui“, – vardija pašnekovas.
Formuojant vaismedžius svarbu stebėti, kad nebūtų keleto viršūnių, jei taip nutinka – palikti tvirčiausią, o kitas pašalinti. Kelios viršūnės tarpusavyje konkuruoja, šakos išsiraizgo, tankėja, ima trintis viena į kitą, silpsta, gali pradėti lūžinėti. Taip pat reikia stebėti, kad šoninės jaunų vaismedžių šakos nebūtų per tankios ir jas išgenėti paliekant tarp jų maždaug sprindžio atstumą.
Pasirūpinti tinkamais įrankiais ir saugumu
Arboristas atkreipia dėmesį, kad genėjimo pjūviai turi būti kuo lygesni, taip medžiui lengviau užsigydyti žaizdą. Pjauti reikia prie šakos pagrindo, kad ant kamieno neliktų iškilusių „kelmelių“, o taip pat nebūtų nupjauta per giliai į kamieno pusę. Plonoms šakelėms genėti jis pataria naudoti sekatorių, viršūnėse augantiems vilkūgliams – teleskopinį sekatorių, storesnėms šakoms – genėjimo pjūklelį siauresniais ašmenimis arba grandininį pjūklą.
„Husqvarna“ sodo technikos ekspertas Giedrius Momgaudis sako, kad medžiams genėti reikėtų rinktis akumuliatorinius grandininius pjūklus. Jie yra lengvesni už benzininius, jais patogiau dirbti medyje, paprasta užvesti vieno mygtuko paspaudimu. Kad pjūvis būtų kuo tikslesnis, prie pjūklo turi būti tvirtinama pati ploniausia pjovimo juosta ir smulkiausia grandinė.
Genint būtina nepamiršti pasirūpinti ir savo saugumu, ypač jei naudojami grandininiai pjūklai. „Viena iš saugaus pjovimo taisyklių – negalima kelti grandininio pjūklo virš galvos, ypač jei stovima ne ant žemės, o ant kopėčių (to apskritai nerekomenduojama daryti) ar įsilipus į patį medį. Dirbant su grandininiu pjūklu svarbu matyti, kaip vyksta pjovimas, todėl jį laikyti reikėtų maždaug juosmens lygyje, tuomet jis ir laikomas tvirtai, ir lengviau suvaldyti atmetimą pjovimo pradžioje“, – pataria G. Momgaudis.
Jam antrina ir A. Žilinskas, sakydamas, kad labai prastas derinys yra grandininis pjūklas ir kopėčios. „Pjaunamos stambesnės šakos gali netikėtai lūžti, krisdamos žemyn užkabinti ir nuversti kopėčias, o kartu kris ir žmogus, laikantis grandininį pjūklą. Tokios situacijos pavojingos, todėl geriau bet kokias kopėčias, tiek atremiamas, tiek A formos, naudoti tik įlipti į medį, o genėti stovint ant šakų, prisirišus. Jei matoma, kad laukia sudėtingas genėjimas, geriau nerizikuoti saugumu ir kviesti specialistus, turinčius žinių, patirties ir reikiamą įrangą“, – pataria jis.
G. Momgaudis primena, kad genint medžius būtini akiniai, apsaugantys akis nuo smulkių pjuvenų, ilgai dirbant su grandininiu pjūklu praverčia ausinės, rankas apsaugos darbinės pirštinės.
Pastarąsias galima rinktis ir tvirtesnes, su specialia apsauga nuo pjūklo sužalojimų.
„Taip pat būtina avėti uždarą, neslidžią, patogią avalynę, kad būtų stovima kuo stabiliau. Dažniau dirbantys su grandininiais pjūklais turėtų pasvarstyti apie specialių apsauginių kelnių įsigijimą. Jos būna sutvirtintos atspariu sintetiniu aramido pluoštu, todėl netyčia nuslydus pjūklui apsaugo kojas nuo sunkių ar net mirtinų sužalojimų. Be abejo, kokybiški tokie daiktai nemažai kainuoja, tačiau neturėtume pamiršti, kad grandininiai pjūklai yra vieni pavojingiausių sodo įrankių, o sveikata yra brangiausias turtas“, – sako sodo technikos ekspertas.