Bendras leidžiamas sužvejoti kiekis, kurį ES šalys dalijasi nacionalinėmis kvotomis, yra pagrindinis instrumentas, kuriuo reguliuojama komercinė žvejyba ES vandenyse. Už žuvininkystę atsakingi ES šalių ministrai yra įsipareigoję vadovautis mokslininkų rekomendacijomis, dėl kurių susitarta reformuojant Bendrąją žuvininkystės politiką, tačiau realybėje šio susitarimo nesilaikoma. Pernelyg intensyvi žvejyba ir toliau kelia grėsmę jūrinei aplinkai ir lemia jos degradavimą. Baltijos jūroje žuvies ištekliai yra 30-40 proc. mažesni nei vadinamasis istorinis vidutinis išteklių lygis ir jiems gresia tolesnis nykimas.
„Deja, šalys narės siekia žymiai padidinti bendrą leidžiamą sužvejoti kiekį, kad padidintų savo kvotos dalį. Dėl šios priežasties daugelį metų bendras leidžiamas sužvejoti kiekis buvo nustatomas per didelis, taip nepaliekant galimybės atsikurti intensyvios žvejybos išeikvotiems ištekliams“, - sako Lietuvos gamtos fondo specialistas Robertas Staponkus.
Bendrojoje žuvininkystės politikoje numatytas siekis, kad ateinančiais metais Europos žuvies ištekliai būtų žvejojami neviršijant didžiausio tausaus laimikio (šis tikslas turėtų būti pasiektas ne vėliau kaip 2020 m.) – taip ištekliams būtų leidžiama atsikurti ir išlikti stabiliems. Nepaisant to, Europos Komisija pasiūlė, kad bendras leidžiamas sužvejoti, pavyzdžiui, rytinės menkės, kiekis turėtų būti 50 proc. didesnis nei rekomenduoja mokslininkai. Nerimą kelia, kad Baltijos menkės atveju, šalys narės yra linkusios teikti pirmenybę Europos Komisijos pasiūlymui, o ne mokslininkų rekomendacijoms.
„Pasaulio gamtos fondas (WWF) yra sunerimęs dėl to, kad Europos Komisija nesilaiko savo pažadų sustabdyti pernelyg intensyvią žvejybą ir laikytis Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (International Council for the Exploration of the Sea, ICES) rekomendacijų dėl svarbiausios komercinės žuvies Baltijos jūroje – Baltijos menkės. Mokslininkai išreiškė aiškią poziciją, kad vakarų ir rytų menkių išteklių eikvojimas turėtų būti apribotas. Tęsiant pernelyg intensyvią menkių žvejybą, žvejybos įmonės rizikuoja prarasti gamtosauginius sertifikatus ir patirti didelių nuostolių“, - primena Lietuvos gamtos fondo atstovas R. Staponkus.
Vakarų Baltijos menkės ištekliai nuo 1990 m. yra nestabilūs dėl pernelyg intensyvios žvejybos. Rytinės Baltijos menkių ištekliai savo ruožtu parodė džiuginančių atsikūrimo ženklų, tačiau šiuo metu trūksta duomenų išteklių būklei įvertinti, todėl negalima užtikrinti tinkamo jų valdymo. Žvejybos reguliavimas turėtų būti pagrįstas patikimiausiais turimais moksliniais duomenimis ir laikantis atsargumo principo. Dėl šios priežasties Lietuvos gamtos fondas kartu su Pasaulio gamtos fondu ragina nustatyti bendrą leidžiamą sužvejoti kiekį atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, o ne šalių narių komercinius interesus.