Gandro „tėvų“ rūpesčiai: negrįžo per naktį, nesimokė rinkti žiogų

GRYNAS.lt skaitytojas Rolandas Kalinauskas Prienų rajone per vasarą sėkmingai išaugino tėvų išmestą gandrą ir neseniai jį išlydėjo į šiltuosius kraštus. Dalinamės nuoširdžiu skaitytojo pasakojimu apie gandro auginimo džiaugsmus ir rūpesčius.

2014-ųjų gegužės 29 dieną pamačiau kaip kiemo gandras iš savo lizdo
pačiupo vieną gandriuką, išskraidino ant žemės ir pradėjo tąsyti. Pribėgęs paprašiau - „“atiduok man“. Neapsiplunksnavęs paukštelis turėjo tik nedidelį nubrozdinimą nugaroje. Po valandos svečias pradėjo valgyti smulkiai supjaustytą žuvį.

Įsikūrė pintinėje. Keletą dienų gyveno svetainėje, vėliau savaitę – vonioje. Kvapui stiprėjant, buvo perkeltas į garažą.

Plikas kūnelis drebėjo nuo šalčio, todėl gandriuką nuolat šildėme elektros lempa.

Kasdien paukštis darėsi didesnis, valgė daug. Rijo jau nesmulkintas žuvytes, kai kada ir visai dideles žuvis, net kaklas pasidarydavo kampuotas. Apsiplunksnavo. Aplink pintinę atsirado kalkingų išmatų ratas...

Skraidymo sugebėjimais pralenkė brolius

Su sūnum pagaminome gandralizdį – 1,5 metro aukštyje įrengėme platformą. Kad mamytė, tėvelis ar koks praskrendantis plėšikas nenuskriaustų, primontavom apsauginį tinklą.

Per dieną sumaitidavome iki 800 gramų žuvies. Kai kada nukeldavome į pievutę, tačiau stovėti dar nemokėjo – nuolat klūpojo.. Vėliau, pasiremdamas sparnais trumpam atsistodavo ant drebančių kojų. Panašiu tempu augo ir lizde likę du broliukai.

Kaip ir priklauso, pradėjo plasnoti sutvirtėjusiais sparnais, trumpam pašokdavo į orą, tačiau dar neskraidė. Nuo platformos pintinę perkėlėme ant šuns voljero. Temstant niekada neskraidęs gandras energingai suplasnojęs sparnais pakilo, perskrido kiemo medžius ir nuskrido neaiškia kryptimi.

Puolėm ieškoti – juk tamsoje galėjo tapti lengvu lapės ar kito plėšrūno grobiu, deja, nesėkmingai. Miegoti ėjome kupini juodų minčių, tačiau ryte pamatėme įnamį tupint ant stogo. Broliukai lizde skraidyti pradėjo tik po savaitės, matyt, musiškis maitinosi geriau.

Savarankiškumo pamokos nesisekė

Atėjo laikas mokytis susirasti maisto savarankiškai, deja, mokslai buvo nesėkmingi. Žuvis išmėtydavau toli pievoje, tačiau sulesęs jas tuoj pat grįždavo į kiemą ir įkyriai žviegdamas prašydavo dar. Bandėm kartu vaikščioti po pievą ir ieškoti žiogų – kai kada visai sėkmingai, tačiau vos pasukus namo, kartu grįždavo ir augintinis, vis prašydamas maisto.

Pradėjau mažiau maitinti, šerdavau kas antrą diena, tačiau be nuolatinio žviegimo prašant maisto, daugiau nieko negirdėdavau. Nutarėme, kad turėsime naminį gandrą. Svetimus atskirdavo, kai kada
puldavo, užsisukus svečiui kirsdavo į užpakalį.

Nors atrodo grėsmingai, gandras visiškai nepavojingas – gali bakstelėti snapo galu, ne daugiau. Tačiau dėl agresyvios išvaizdos jo bijojo katinas, kai kada ir vaikai.

Broliukas iš tikro gandralizdžio keletą kartų atskridęs bandė bendrauti, tačiau mūsiškis vydavo jį šalin. Per karščius mėgdavo turkštis kibire vandens, kai kada ir visiškai panerdamas galvą, leisdavo jį apipilti vandeniu.

Taip sulaukėme rugpjūčio 15-osios ryto. Gandro ant stogo nebuvo, tikrą
lizdą paliko ir broliukai. Praėjo keletas dienų, tačiau augintinis nepasirodė. Reikia galvoti, kad vis tik pajuto gamtos šauksmą ir prisijungė prie gandrų bendrijos.

Gaila, kad nepadarėme fotosesijos, iškilmingai neatsisveikinome, ant kojos neuždėjome žiedo – visai buvo nepanašu, kad ruošiasi mus palikti. Ir džiugu, ir truputį liūdna.

Noriu tikėti, kad kitą pavasarį jis grįš, sukalens snapu ir nusileidęs kieme glaustydamasis paprašys žuvytės...