Grybavimo paslaptys: medžiai, po kuriais dygsta vertingiausi grybai

Vasara – grybautojų džiaugsmo metas, kai miškuose pilna įvairiausių grybų. Tačiau einant grybauti, reikėtų žinoti, kokių grybų norite ir eiti būtent į tokius miškus. Vieni grybai augs beržyne, kiti – eglyne. GRYNAS.lt pateikia praktinių patarimų grybautojams.

„Dauguma populiariausių valgomų grybų yra mikoriziniai – jie negali augti ir užauginti vaisiakūnių (kuriuos mes ir vadiname grybais) be gana sudėtingo ryšio su medžiu. Būtent todėl daugelio mėgstamiausių grybų neįmanoma užauginti šiltnamiuose, kaip pievagrybių“, - sakė Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė.

GRYNAS.lt pateikia sąrašą, po kokiais medžiais, kokių grybų ieškoti.

Tikrinis baravykas auga po pušimis, eglėmis, ąžuolais, rečiau po kitais lapuočiais medžiais.

Pušyninis baravykas auga po pušimis, rečiau eglėmis, labai retai po lapuočiais medžiais

Baravykas paąžuolis auga po įvairiais lapuočiais, ypač ąžuolais.

Įvairūs raudonviršiai auga po beržais, kiti po drebulėm, juodalksniais arba ąžuolais.

Lepšės auga po su beržais.

Tikrieji, šiliniai ir geltonieji kazlėkai auga po pušimis.

Rudakepuris aksombaravykis auga po pušimis ir eglėmis.

Žaliuokės auga po pušimis.

Pušyninė rudmėsė auga po pušimis.

Eglyninė rudmėsė auga po eglėmis.

Ūmėdžių yra daug rūšių, daugelis sunkiai viena nuo kitos atskiriamos, jos mikorizę sudaro su įvairiais medžiais.

Valgomoji voveraitė taip pat sudaro mikorizę su įvairiais medžiais, nors mūsų kraštuose dažniausiai aptinkama spygliuočių miškuose.

Mokslininkė teigė, kad yra grybų, kurie auga ir ne po medžiais. Tai vadinami saprotrofiniai grybai.

„Saprotrofiniai grybai nesudaro mikorizinio ryšio su medžiais ir nėra prie jų prisirišę, todėl neretai randami pamiškėse, pievose. Iš populiaresnių valgomų tokie yra: pievagrybiai, žvynabudės, briedžiukai, pavasarinės balteklės (avižėlės). Kai kurie saprotrofiniai grybai yra susiję su medžiais, bet ne per mikorizę – jie minta medienos medžiagomis ardydami negyvus arba mirštančius medžius. Tokie yra kreivabudės, juodkotės ugniabudės ir kelmučiai, daugiausiai aptinkami ant lapuočių medžių medienos, nors kelmučiai gali augti ir ant eglių. Be to, dalis kelmučių gali būti ne
tik saprotrofai, bet ir parazitai – t. y., patys nužudyti medį“, - aiškino J. Motiejūnaitė.

Anot specialistės, ant žemės augantiems grybams dar labai svarbios ir dirvožemio savybės: „Vieni grybai mėgsta kalkingą dirvožemį (pavasarinės balteklės (avižėlės)), kiti – rūgštų (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai, dalis baravykų). Saprotrofai paprastai mėgsta derlingus dirvožemius, o mikoriziniai dažniausiai tokių vengia. Netgi žinoma, kad patręšus miškus arba padaugėjus azoto junginių iškritų, mikorizinių grybų sumažėja. Dėl tos priežasties mikorizinių grybų nedaug ir populiariuose priemiesčių miškuose – dažnas žmonių lankymasis, šunų vedžiojimas, numestos šiukšlės įneša neįprastai daug maisto medžiagų, kurios suardo mikorizinius ryšius.“