„Dauguma populiariausių valgomų grybų yra mikoriziniai – jie negali augti ir užauginti vaisiakūnių (kuriuos mes ir vadiname grybais) be gana sudėtingo ryšio su medžiu. Būtent todėl daugelio mėgstamiausių grybų neįmanoma užauginti šiltnamiuose, kaip pievagrybių“, - sakė Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė.
Lepšės auga po su beržais.
Mokslininkė teigė, kad yra grybų, kurie auga ir ne po medžiais. Tai vadinami saprotrofiniai grybai.
„Saprotrofiniai grybai nesudaro mikorizinio ryšio su medžiais ir nėra prie jų prisirišę, todėl neretai randami pamiškėse, pievose. Iš populiaresnių valgomų tokie yra: pievagrybiai, žvynabudės, briedžiukai, pavasarinės balteklės (avižėlės). Kai kurie saprotrofiniai grybai yra susiję su medžiais, bet ne per mikorizę – jie minta medienos medžiagomis ardydami negyvus arba mirštančius medžius. Tokie yra kreivabudės, juodkotės ugniabudės ir kelmučiai, daugiausiai aptinkami ant lapuočių medžių medienos, nors kelmučiai gali augti ir ant eglių. Be to, dalis kelmučių gali būti ne
tik saprotrofai, bet ir parazitai – t. y., patys nužudyti medį“, - aiškino J. Motiejūnaitė.
Anot specialistės, ant žemės augantiems grybams dar labai svarbios ir dirvožemio savybės: „Vieni grybai mėgsta kalkingą dirvožemį (pavasarinės balteklės (avižėlės)), kiti – rūgštų (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai, dalis baravykų). Saprotrofai paprastai mėgsta derlingus dirvožemius, o mikoriziniai dažniausiai tokių vengia. Netgi žinoma, kad patręšus miškus arba padaugėjus azoto junginių iškritų, mikorizinių grybų sumažėja. Dėl tos priežasties mikorizinių grybų nedaug ir populiariuose priemiesčių miškuose – dažnas žmonių lankymasis, šunų vedžiojimas, numestos šiukšlės įneša neįprastai daug maisto medžiagų, kurios suardo mikorizinius ryšius.“