Ak, tas slėpiningas makro pasaulis! Toks šokiruojantis, toks įtraukiantis ir abejingas stebėtojo akiai. Kaip R. Šovenas rašė - „Ir erdvėje, matuojamoje tūkstančiais šviesmečių, ir tarp dviejų samanų stiebelių juda pilna paslapčių Visata!“.
Ir šį kartą, grįždamas iš darbo namo, nusprendžiau tapti makro erdvės astronautu! Šalia savo namo laiptinės, prie beveik -1 laipsnio šalčio, kišeniniu peiliuku atpjoviau gabalėlį samanų paklotės, supakavau į užsegamą plastikinį maišelį ir nujaučiau, kad manęs laukia be galo įdomus vakaras.
„Velniop įgrisusią dokumentiką apie liūtus ir ryklius - čia bus daug įdomiau“ - nekantravau jungdamas mikroskopo apšvietimą.
Ir neklydau - mažiau nei 6 kvadratiniuose centimetruose samanų knibždėjo įvairaus plauko gyvybė. Čia pralekia kolembola - primityvus, vabzdžiams giminingas bestuburis. Ant kito samanos stiebelio antenas kraipo vabalas straubliukas (matyt, nesuvokia iš kur ta šiluma).
O giliai, tarp žalių samanų tūno juodas voriūkštis. Visoj šitoj samanų „didmiesčio“ sumaišty jis, kaip serijinis žudikas. Kartas nuo karto išlenda, pataiso tinklą ir vėl slepiasi. Tyko.
Apžiūrėjęs visą „platųjį samanų“ pasaulį , palikęs ramybėje vėžiagyvio vėdarėlio lervutę, iš tolimiausio pakraščio, grįžau į voro kampelį. Tuo metu jis godžiai čiulpė syvus iš savo aukos - kolembolos kūno. Niekaip negalėdamas apsispręsti - sudoroti dabar, ar sukti į šilko paketą, jis lakstė pirmyn ir atgal nuo savo aukos kūno.
Štai toks neįtikėtinas, šokiruojantis ir visiškai nuo mūsų valios, nepriklausantis, išlikimo dėsniais besivadovaujantis makro pasaulis ant didmiesčio šaligatvio!