GRYNAS.lt pateikia inkilų gaminimo, kabinimo ir kitų dažniausių klausimų ABC, kurie iškyla norintiems pasigaminti savo inkilą ir jį iškelti.
Hobis virtęs verslu
Visais inkilų gaminimo, kabinimo patarimais dalijosi ornitologas mėgėjas – žieduotojas, inkilų gamybos entuziastas Darius Musteikis.
Vyras pasakoja, kad inkilus pradėjo gaminti prieš daugiau kaip 5 metus, o pati idėja kilo dėl naminių pelėdų, kadangi joms skirtų inkilų beveik niekas nedarydavo. Todėl jis nutarė padėti šiems paukščiams. Visus inkilo gamybos darbus – nuo pirmos lentutės iki paskutinės vinies – daro pats. Sūnaus paprašo tik nudažyti inkilus ir toliau kimba į darbą.
Iš hobio Dariaus užsiėmimas pavirto savotišku darbu. Vyras turi minčių plėsti veiklą, tačiau šioje srityje rinka nėra pastovi, todėl Darius prisibijo investuoti didesnę sumą į verslo plėtimąsi.
Pasiteiravus, kiek inkilų vyras pagamina per metus, Darius kiek patyli ir sako, kad per metus vidutiniškai pasiseka pagaminti apie 700 inkilų. Nors būna ir daugiau. Juokiasi, kad visų turbūt ir nesuskaičiuotų.
Pasak jo, dabar rinkdamiesi inkilą, žmonės didžiausią dėmesį kreipia ne į kainą, bet į jo kokybę. Inkilas turi atspindėti kainos ir kokybės santykį. Pavyzdžiui, didžiuosiuose prekybos centruose Darius ne kartą yra matęs inkilus, kurie nėra ilgaamžiai. Naudojami net ne vinys, o kniedės, kurios „gavusios“ drėgmės, prasiskečia ir inkilas subyra. Jeigu gaminami tokie inkilai, vadinasi meistrams trūksta informacijos apie inkilų gamybą.
Iš pavienių pirkėjų, inkilus iš Dariaus dažniausiai perka sodybų šeimininkai, kiek mažiau – žmonės, turintys sodus. Mažiausiai – miestiečiai, kurie gyvena netoli miško. O kalbant apie parduodamus didesnius kiekius, Darius sakosi bendradarbiaujantis su įvairiomis įmonėmis ir prekybos centrais, kurie perka ir parduoda jo pagamintus inkilus.
Noriu inkilo! Nuo ko pradėti?
Pasiteiravus nuo ko reikėtų pradėti visiškai „žaliam“ gamtos mėgėjui, kuris nutarė savo rankomis pasigaminti inkilą, Darius pataria nuspręsti, kokiam paukščiui norėsite gaminti inkilą. Mat, tik iš pirmo žvilgsnio jie atrodo visi vienodai.
„Jeigu kalbame apie populiariausius paukščius – varnėnus, zyles – pirmiausia jums reikėtų žinoti tikslius duomenis, inkilo konstrukcijos matmenis. Juos galima sužinoti susisiekus su Lietuvos ornitologų draugija arba apsilankius jų internetinėje svetainėje“, – pataria vyras.
Ne vienas pasimeta, kai nusprendęs gaminti vienokį ar kitokį inkilą, negali apsispręsti, iš kokios medienos reikėtų jį gaminti.
Darius teigia, kad žaliava didelės reikšmės neturi, tai gali būti ir eglė, ir pušis, tačiau priduria, kad jeigu visgi norime gaminti ilgaamžį inkilą, vertėtų rinktis drebulę. Ši mediena atspari drėgmei, ne taip greitai pūva.
Inkilo gaminimo ABC pagal D. Musteikį:
Kada iškelti inkilą?
Inkilų kabinimo diena Lietuvoje minima kovo 18 dieną. Tačiau inkilai kabinami ne tik pavasarį, bet ir vėlyvą rudenį ar žiemą. Tad, kada geriausia kabinti inkilus?
Dariaus manymu, didelio skirtumo, kada kelti inkilus nėra. Tačiau iškėlus inkilą rudenį, tai gali lemti keletą teigiamų dalykų paukščiams, ko nepavyktų padaryti pavasarį.
Vienas jų – įsivaizduokime, pakabiname inkilą lapkričio viduryje. Visą žiemą prastovėjęs inkilas yra veikiamas, temperatūrų svyravimų, vėjo ir panašiai. Kitaip sakant – gamtos.
Prie inkilo pripranta paukščiai, kurie skraido aplink jį, nes jame jau greičiausiai gyvena paukščiai. Iš esmės, rudenį inkilus geriau kelti dėl paukščių „pripratimo“ ir to, kad per žiemą jau gyvens „naujakuriai“ – pirmieji paukščiai.
„Pavyzdžiui, naminėms pelėdoms inkilus geriau kelti vėlų rudenį, kadangi jos pradeda poruotis labai anksti – inkilai ir drevės yra nužiūrimos gruodžio, sausio mėnesiais ir vasario pabaigoje, kovo pradžioje prasideda ankstyvas veisimasis, todėl naminės pelėdos juos užiminėja. O jeigu inkilus naminėms pelėdoms kelsime ankstyvą pavasarį, tai naudos iš to tikrai nebus, pelėdos juose apsigyvens tik kitais metais“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Dažniausios klaidos gaminant ir keliant inkilus
Pasiteiravus apie dažniausiai daromas žmonių klaidas gaminant ir keliant inkilus, Darius pamini svarbiausias:
„Didžiausia klaida, kai žmonės pasigamina tokius inkilus, kurių neįmanoma išvalyti. Dugną apkala daugybe stambių vinių. Blogybė ta, kad, pavyzdžiui, didžioji ar mėlynoji zylė per vasarą gali išvesti iki 3 vadų. Tai lizdas statomas ant lizdo... Nors lizdas atrodo naujas, tačiau stebimasi, kodėl kitais metais niekas neapsigyvena lizde. O kur tu apsigyvensi, kai lizde paukščiams tiesiog nebėra vietos perėti?
Antroji klaida – smulkiems paukščiams gaminami inkilai daromi be apsaugų. Geniai neretai praplatina šių inkilų angas, sunaikina kiaušinius, jauniklius, todėl šių inkilų anga turi būti kažkaip apsaugota, pavyzdžiui, inkilo anga „apskardinama“ skardos žiedeliu, ar prisukami medvaržčiai, kad genys negalėtų platinti angos“, – pataria inkilų gamybos entuziastas.
Kita klaida, kurią pastebi Darius – pagaliukų tvirtinimas prie inkilų. Žmonės neretai juos daro dėl grožio, manydami, kad paukšteliai ant jų nutūps ir straksės. O taip mes sukūriame puikias sąlygas plėšrūnams sumedžioti sau grobį. Dažniausiai aplink medį, kuriame pakabintas inkilas, yra ir daugiau medžių, tad paukščiai turi galimybę nutūpti ant bet kurios šakos, tad minčių apie pagaliukus prie inkilo angos derėtų atsisakyti. Pavyzdys – ant inkilo užsilipęs katinas ar kiaunė su letena krebždena pagaliuką, o paukščių jaunikliai galvodami, kad taip juos kviečia tėvai, visai nebijodami išlenda į lauką ir pakliūva tiesiai katinui į nagus. Lygiai taip pat daro ir varniniai paukščiai.
Vardijant dažniausias klaidas pastebima, kad žmonės neretai nesusimąsto ar tiesiog „patingi“ atsižvelgti į inkilų matmenis. Reikia atsižvelgti į jo aukštį, plotį, žinoti kam inkilas yra daromas. Kam daryti inkilą, kurio paukščiai nenaudos?
Darius pastebi, kad viena būdingiausių klaidų, kuri gali labai greitai sunaikinti inkilą – neišgręžtas „drenažas“. Kitaip sakant, dugnelyje neišgręžiamos skylės. Todėl per žiemą susikaupia drėgmė, o pavasarį tas inkilas jau pradeda pūti iš vidaus. Pūvant jame atsiranda grybelių, ima veistis parazitai – tad paukščiai tiesiog vengia tokių inkilų.
Be to, pasitaiko, kad žmonės inkilo dugno neįleidžia į vidų, o prikala jį iš apačios. Laikui bėgant, esant drėgmei, inkilo dugnas neišlaikys vinies ir paprasčiausiai nukris. Kitaip sakant, išpus.
Darius sako, kad šie patarimai skirti tiems, kurie nori, kad inkilas tarnautų ne vienerius metus, o 3 ir daugiau.
Jeigu inkilas „pagamintas su meile“ – pagamintas iš drebulės, impregnuotas iš lauko specialiomis drėgmei atspariomis medžiagomis, su įleistu dugnu į vidų, su padarytu „drenažu“. Toks inkilas, pasak Dariaus, tarnaus 8 ir daugiau metų.
Nebūkite „Alpinistais ir menininkais“
Kabarotis kuo aukščiau į medį nevertėtų – inkilas turėtų būti kabinamas 4-5 metrų aukštyje, ne aukščiau.
Svarbiausia inkilus nukreipti į rytų, pietų pusę, bet niekada nekreipkite jų į šiaurę. Ten vyrauja stiprūs vėjai, kurie sunaikina inkilo viduje esančią šilumą, todėl paukščiai labai retai renkasi tokius inkilus.
Nereikėtų gaminti ir kuo „mandresnio“ inkilo. Darius sako, kad jeigu nusprendžiame gaminti meno kūrinį, tai nuo to paukščiui tikrai nebus geriau.
Reikia gaminti tokį inkilą, kuris būtų kuo labiau apsaugotas nuo plėšrūnų, drėgmės, neturėtų jokių plyšių. Be to, jeigu inkilą pakabinsime kur nors Vilniuje, privačių namų rajone, vienišame medyje, kur aplinkui daugiau nieko nėra, tai tada tikrai nesitikėkite, kad jame apsigyvens naminė pelėda. Kaip Darius sako, reikia šiek tiek išmanyti paukščių gyvenimą arba nepatingėti ir visą tą informaciją susirasti.
Kodėl Petro inkile gyvena paukščiai, o mano ne?
Ne vienam ilgas valandas prie inkilo gamybos triūsusiam gamtos mylėtojui iškyla klausimas – kodėl mano inkile niekaip neapsigyvena paukščiai, o štai už keliasdešimties metrų, vos ne identiškame inkile čiulba visas būrys paukščių?
Darius sako, kad privalu išlaikyti atstumas tarp teritorijų.
„Sakykim, kad viename sode zylėms prikelsime 10 inkilų, tai visai gali būti, kad 8 iš jų bus tušti. Tai yra normalu, kadangi paukščiai yra pasirinkę savo teritorijas, kurias jie gina. Pavyzdžiui, vienoje teritorijoje inkile įsikuria didžioji zylė, o kitame – margasparnė musinukė. Tuomet vyksta „karas“ dėl teritorijų. O tai, žinoma, nėra gerai. Tai dar viena klaida, kurią daro žmonės prikeldami daugybė vienos rūšies inkilų toje pačioje vietoje.
Apsaugokite inkilą nuo kačių ir kiaunių
Darius kalbėdamas apie plėšrūnus, kurie labiausiai kenkia inkiluose įsikūrusiems paukščiams, išskiria tris – kiaunes, kates ir varninius paukščius.
Pasiteiravus, ar galėtume žmonių smalsumą priskirti prie „kenkėjų grupės“, Darius galvoja, kad didelės problemos šiuo atveju nėra, nebent kokie nors išskirtiniai atvejai. Tačiau priduria, jog nutarus pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip inkile gyvena ir peri naminė pelėda, geriau to nedaryti...
O jeigu visgi nutarsite, tai perspėja, kad neprošal būtų ir „apsiginkluoti“ – bent jau akiniais ir kepure. Mat ji yra labai agresyvi ir gina savo vaikus. Ir pačiam teko „paragauti“ – ne vieną kartą esu gavęs stiprų smūgį į kaktą. Be to, paukštis gali išplėsti akis ar kitaip smarkiai sutrikdyti sveikatą, tad geriau nesmalsaukite, tuo labiau neleiskite to daryti vaikams“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Jo teigimu, katės niekada nelips į inkilą, kur peri naminė pelėda, nes „mūšį“ tikrai pralaimės ir gavusi smūgį nuo pelėdos, katė niekada nebelips į tą medį. O jeigu nedarysime jokių „laktelių“ ant inkilo, tada katėms bus labai sudėtinga „išsitraukti“ paukščius iš inkilo.
Kalbant apie kiaunes, yra daugybė būdų, kaip apsaugoti inkilą.
Pavyzdžiui, medis yra apkalamas skarda ar plastmase, kad kiaunė negalėtų užsiropšti į medį, ir pasiekti inkilo. Tokius inkilus geriausia kelti į pavienius medžius, nes kiaunė gali peršokti iš medžio į medį. Kiaunė yra labai gudrus žvėrelis.
Inkilų tradicijos „ant bangos“
Pasiteiravus, ar Lietuvoje yra susiformavusios inkilų gaminimo ir kabinimo tradicijos, Darius atsidūsta ir sako, kad gaminimo tradicijas galėtume priskirti miškininkams, kurie kasmet kelia inkilus valstybiniuose miškuose.
„Manau, kad tai planai – iškirtus mišką, prikelti inkilų sparnuočiams. Norėčiau palinkėti sėkmės tiems, kurie patys gaminasi inkilus ir juos gaminti kruopščiai, o ne taip, kad po vienų metų inkilas jau būtų supuvęs ir būtų seniausiai nukritęs.
Svarbu yra inkilą pagaminti ir jį iškabinti, tačiau... jį prižiūrėti, jį valyti, juo rūpintis. Apie tai dažnai pamirštama. O gal inkiluose yra žuvusi vada, siaučia parazitai, jis pūva. Tokius inkilus reikėtų apskritai sunaikinti ir iškelti naują, nes paukščiai atskridę ir apsigyvenę tokiame inkile užsikrės ir žus.
Aš net neabejoju, kad ir šiais metais bus prikabinta daugybė inkilų, tačiau ar daugelis jais rūpinsis? Kažin“, – kritikos negaili vyras.
Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis pritarė išsakytoms Dariaus mintims apie tam tikras nusistovėjusias Lietuvos inkilų tradicijas, papildydamas, kad anksčiau kaime būdavo perduodamos tradicijos iš kartos į kartą, tačiau kartais neatitikdavo inkilų matmenys... Tačiau į tai mažai, kas kreipdavo dėmesį. Dabar inkilų gaminimo sąlygos yra ypač tinkamos – daugybė informacijos, sklaidos kanalų.
Jis pastebi, kad inkilų kabinimą būtų galima nusakyti kaip jūros bangavimą.
„Kai buvo Nepriklausomybės laikotarpis, žmonės turėjo kitų bėdų, tai tie inkilai būdavo nunykę, supuvę. O dabar tai lyg kažkoks tradicijų atgimimas. Štai per Kaziuko mugę perkama vis daugiau įvairiausių rūšių inkilų. Galima sakyti, kad dabar bet kuri sodyba nori turėtų savo inkilų.
Inkilų atgimimą siečiau su bendru žmonių švietimu, kai jie pradėjo daugiau domėtis gamta, aplinkosauga. Galiu patikinti, kad šiuo atžvilgiu, žmonės tikrai yra žingeidūs“, – reziumavo L. Raudonikis.
Pašnekovas taip pat pastebi, kad plėstis inkilų tradicijoms Lietuvoje dažnai koją pakiša nežinojimas.
Pavyzdžiui, žmonės nežino, kad reikia valyti, rūpintis inkilu.
„Pasitaiko, kai žmonės nusiperka inkilus, kurių negalima atsidaryti, tad ir jų išvalyti nepavyks. Tokie inkilai ilgai netarnaus. Tačiau nemanau, kad žmonės piktybiškai nenori rūpintis inkilais, tiesiog jie nesusirenka platesnės informacijos. Bet, kai sužino, tai nustemba ir ima rūpintis inkilais.
Kita problema – kai inkilai keliami formaliai. Pavyzdžiui, kai miškininkams reikia iškelti tam tikrą kiekį inkilų. Jie iškėlė, pakabino, o išvalyti, pasirūpinti jiems net nekyla mintis. Ir tai kartojasi kasmet“, – problemas vardijo L. Raudonikis.
KONKURSAS
Primename, kad šiuo metu vyksta GRYNAS.lt inkilų konkursas. Siųskite savo nuotraukas adresu grynas@grynas.lt ir laimėkite puikius prizus!