Gamtininkė Nomeda Vėlavičienė sako, kad alyvos išties kvapnus ir daugelio mėgiamas augalas. Dažnam jis kelia malonius prisiminimus, mat žydėjo vaikystės sodybose ir kaimuose.
„Kai alyvos buvo atvežtos į Lietuvą prieš kokius 300 m., pirmiausiai, žinoma, jos buvo sodinamos dvaruose, turtingesnių žmonių sodybose, tik kiek vėliau, kadangi yra lengvai dauginamos šakninėmis atžalomis, pasklido ir po privačias sodybas. Mūsų karta užaugo jau galėdama džiaugtis šiuo kvapniu augalu senelių soduose“, – kalba ji.
Gamtininkė sako, kad alyvos, panašiai kaip ir ievos, turi labai svaigų ir ryškų aromatą, nuo kurio kartais gali apsvaigti galva.
„Kol mes jas uostome lauke, tikrai nieko nenutiks. Bet jei norime prisiskinti ir pamerkti namuose, darome didelę puokštę (alyvos duoda ir tūrį, ir tą gražią alyvinę spalvą), jau reikėtų galvoti, kur jas merksime.
Nerekomenduojama jų merkti uždarose, mažose patalpose, kuriose būname patys. Perteklius to aromato gali paveikti, ypač alergiškus žmones. Gali imti skaudėti galvą. Žmogus nenusinuodys, tačiau nemaloniai pasijus“, – pasakoja gamtininkė.
Anot N. Vėlavičienės, iš pagrindinės – vengrinės – alyvos šiandien yra išvesta daug dekoratyvių rūšių: pilnavidurės, margos, baltos, tamsiai purpurinės ir kt. Jos kvepia nevienodai.
„Ta pirmoji paprastoji vengrinė alyva ir skleidžia svaigiausią kvapą. Dekoratyvios kurtos daugiau dėl grožio – žiedų formos, spalvos. Nebuvo koncentruojamasi į kvapą. Išvestos veislės paprastai būna mažiau aromatingos, – paaiškina pašnekovė ir prisimena vieną vaikystės žaidimą.
– Buvo toks burtas – jeigu randi alyvos žiedą su penkiais žiedlapiais, turi sugalvoti norą ir jį suvalgyti. Kiek esame suvalgę tų žiedų, niekam nieko blogo nenutiko. Alyvos nėra nuodingos, tik jų svaigaus kvapo reikia pasisaugoti.“
Vis dėlto norintiems namus papuošti alyvų žiedais gamtininkė pataria neįsijausti: „Tikrai užtektų vienos kitos šakelės.“