Pailgas, žolėje išdygęs grybas yra baltai raudonas ir iš tiesų kelia nuostabą. Anot Jurgitos, šis grybas išdygo Šilutės raj. Usėnų apylinkėse esančiame Žemaitkiemio kaime.
„Savo sode radome paslaptingą grybą. Gal galėtumėte pakomentuoti, koks čia grybas?“, – rašė skaitytoja Jurgita.
Delfi kreipėsi į grybų žinovą, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoją Jonas Kasparavičių, kuris paaiškino, kas tai per grybas.
Pasak specialisto, skaitytojos atsiųstoje nuotraukoje greičiausiai yra įamžinta Ravenelio poniabudėlė (lot. Mutinus ravenelii).
„Grybas pavadintas amerikiečių mikologo Henry Willliamo Ravenelio garbei. Jis rado ir aprašė šį grybą Šiaurės Amerikoje. Šis grybas, kartu su dar 11 kitų poniabudėlių rūšių priklauso Poniabudinių šeimai. Lietuvai, o gal tiksliau jos gamtai, tai yra svetimžemis, tačiau vos ne reguliariai randamas grybas. Svetimžemis reiškia, kad pas mus jis pastoviai neauga, nes mūsų žiemos jam per šaltos.
Kol kas neturime duomenų, kad kur nors vienoje vietoje jis būtų derėjęs keletą metų iš eilės. Kiekvienas jo radimas reiškia, kad eilinį kartą į Lietuvą buvo atgabentos jo sporos arba grybiena. Jos atgabenamos su egzotiškais augalais arba su įvairiais substratais, skirtais augalams auginti. Sporos gali atkeliauti ir ant įvairių kitų objektų, o nuo jų patekti į dirvožemį. Na, o substratas kartais kur nors išmetamas.
Lietuvoje šis grybas buvo aptiktas įvairiose žmogaus vienaip ar kitaip paveiktose vietose: kiemuose, gėlynuose, soduose, parkuose, kolektyviniuose soduose, kapinėse ar šalia jų. Piečiau esančiose šalyse šis grybas liepos-rugsėjo mėnesiais auga lapuočių miškuose, senuose parkuose, derlingame, puveningame dirvožemyje, kartais ant pūvančių medienos liekanų, mėgsta drėgnokas vietas.
Nuo kitos, Lietuvoje pastoviai augančios, nors ir labai retos ir dėl šios priežasties į Raudonąją knygą įrašytos šuniškosios poniabudėlės (lot. Mutinus caninus) ji skiriasi savo rožine ar gelsvai rožine spalva, tuo tarpu kai šuniškosios vaisiakūnis geltonas ir tik viršuje oranžinis.
Grybas nėra nuodingas, nors dar neteko girdėti, kad kas nors jį būtų valgęs. Pilnai išaugusio grybo tikrai niekas nevalgys dėl jo stipraus, nemalonaus kvapo. Sakoma, kad ravenelio poniabudėlės kvapas net stipresnis už šuniškosios. Porolono konsistencija ir ne ką geresnis
skonis irgi nesukels noro valgyti. Kita vertus, ir jos giminaitės poniabudės yra valgomas tik „kiaušinis.“ Ravenelio poniabudėlės jis yra maždaug putpelės kiaušinio dydžio. Jo drebutinėje masėje, kuri iš visų pusių gaubia būsimo vaisiakūnio „embrioną“, yra dideli kalio, kalcio, mangano, geležies kiekiai, kurie reikalingi grybui labai greitai išaugti, palaikyti būdingą formą, paskleisti medžiagas, kurios privilios vabzdžius grybo sporoms išnešioti.
Be abejo ten esama įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, kurios dar laukia savo tyrinėtojų. Apie šio grybo kokį nors panaudojimą buityje kol kas labai mažai žinių. Pavyzdžiui, kol kas taip ir nežinome ar Šiaurės Amerikos indėnai vartojo jį maistui, gydymosi tikslams. Grybų tyrinėtojus Lietuvoje labai domina kiekvienas šio grybo pasirodymas, todėl prašytume juos radusių skaitytojų esant galimybei pasidalinti informacija apie radimo vietą“, – laiške Delfi teigė J. Kasparavičius.