Kada išnyks lietuviški vėžiai - tik laiko klausimas

Tradiciniai Lietuvoje nuo seno sutinkami plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai atsidūrė pavojuje. Jų nesustabdomai mažėja ir panašu, kad ši tendencija nesikeis. Šias rūšis tyrinėjantys mokslininkai įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau plačiažnypliai vėžiai išliks tik valstybės saugomuose rezervatuose ir jie siūlo nepristigti valios šią rūšį jau dabar įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Invazinės rūšys išstumia vietinius vėžius

Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. Kęstutis Arbačiauskas, GRYNAS.lt pasidomėjus, ar Lietuvoje iš tiesų mažėja plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių, patvirtino, kad tai tiesa. Šias senąsias rūšis pamažu išstumia invaziniai rainuotieji ir žymėtieji vėžiai.

„Jeigu apskritai kalbėtume apie vėžius, tai jų nemažėja. Bet didesnę Lietuvos vėžių dalį užima rainuotieji vėžiai. Tai yra invaziniai gyvūnai. O plačiažnyplių ir siauražnyplių nenumaldomai mažėja“, - pripažino pašnekovas.

Pasidomėjus, kodėl lietuvių pamėgtos vėžių rūšys išgyvena tokius sunkius laikus ir yra priverstos kovoti dėl išlikimo, mokslininkas teigė, kad dėl visko kalti invaziniai vėžiai. Anot jo, tame ežere ar upėje, kur įsikuria šie nepageidaujami „naujakuriai“, plačiažnypliams vėžiams tiesiog nebelieka vietos. Po kiek laiko jų toje vietoje nelieka. „Atstatyti plačiažnyplių vėžių populiaciją tame vandens telkinyje nėra jokių galimybių“, - baisią realybę konstatavo docentas.

Kita vertus, prie tradicinių rūšių nykimo prisideda ir vėžiautojai. Mokslininkas teigė, kad jie tą patį bučių vieną dieną naudoja viename vandens telkinyje, kitą – jau merkia į visai kitą ežerą.  Taip elgtis nereikėtų, kadangi tokiu būdu pernešamas vietinius vėžius pribaigiantis maras.

K. Arbačiauskas

Plačiažnypliai, jei situacija nesikeis, tikrai turės būti įrašyti į Raudonąją knygą. Šią rūšį įrašyti galima ir dabar. Bet čia pasireiškia tam tikri socialiniai dalykai. Jei ši rūšis būtų įtraukiama į Raudonąją knygą, tai reikštų, kad plačiažnyplių rūšių gaudymas būtų visuotinai uždraudžiamas. Ir dėl to gali kilti visuomenės nepasitenkinimas. Su Aplinkos ministerija apie tai kalbame, nes situacija prastėja.

„Aišku, trūksta vėžiavimo kultūros. Dėl to gali būti pernešamos ligos, kurios pavojingos vietiniams vėžiams. Gavau informacijos, kad Kupiškio mariose užfiksuotas masinis vėžių kritimas. Vadinasi, kažkas atnešė ligą. Jei žmogus gaudo vėžius vandens telkinyje, kur yra invazinių rūšių, ir netrukus tą įrankį naudoja kitame ežere, jis taip gali pernešti vėžių marą. Invaziniai vėžiai yra atsparūs marui, bet gali būti ligos nešiotojai. Todėl jie gali užkrėsti ir bučiukus. Kaip tik todėl prieš merkiant jį į kitą vandens telkinį, jis turi būti pilnai išdžiovinamas. Bučiukas sausas turėtų pabūti bent dienelę. Tada žūsta maro sporos. Ir tai yra tik minimali priemonė. Dar reikėtų bučiukus dezinfekuoti negesintomis kalkėmis“, - vėžiautojus perspėjo pašnekovas.

Be žmonių pagalbos invazinės rūšys taip greitai neplistų

Kita blogybė, kurią dažnai daro žmonės, – vėžių nešiojimas iš vieno vandens telkinio į kitą. K. Arbačiauskas prašė neperkėlinėti nei invazinių, nei tradicinių rūšių. Jo teigimu, tokiu būdu invazinės rūšys užkariauja vis naujus vandens telkinius, o kartu su jomis plinta ir ligos.

„Lietuviai, mylėdami vėžius, dėl nežinojimo juos perneša iš vieno vandens telkinio į kitą. Neseniai Suvalkijoje bandėme patikrinti vandens telkinius, kuriuose kažkada buvo plačiažnyplių vėžių. Dabar ten -  vien rainuotieji vėžiai. Kaip jie ten pateko? Kai kurie vandeniu galėjo atklysti patys, bet dažniausiai juos perneša žmonės“, - atsakingai elgtis ragino mokslininkas.

Jo teigimu, rainuotieji ir žymėtieji vėžiai patys į izoliuotus ežerus patekti negali. Jie be niekieno pagalbos gali atkeliauti tik į tuos ežerus, kurie susijungia su įvairaus dydžio upėmis. Be žmogaus pagalbos vis naujų vandens telkinių šie gyvūnai tikrai neužimtų.

K. Arbačiauskas sakė, kad pirmieji invaziniai vėžiai XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje pastebėti Žemaitijoje esančiame Rukšio ežere. „Galima įtarti, kad iš pradžių JAV atsiradusios invazinės rūšys galėjo plisti natūraliai. Jie į Lietuvą upėmis galėjo atkeliauti iš kaimyninių šalių. O paskui žmonės juos pradėjo vežioti“, - aiškino pašnekovas.

Jei jau nevalgote, tuomet tiesiog sunaikinkite

Kaip galima padėti tradiciniams vėžiams išlikti? Docentas sakė, kad pirmiausia reikia nustoti vėžius pernešinėti iš vieno vandens telkinio į kitą. Taip pat reikia kuo aktyviau gaudyti invazinių rūšių vėžius. Jis patarė, kad pagavus šiuos vėžius atgal į vandenį jų paleisti negalima. Juos reikia arba naudoti maistui, arba tiesiog sunaikinti.

Tiesa, pašnekovas paminėjo ir dar vieną naikinimo būdą, tačiau čia pat pridėjo, kad Lietuvoje jį pritaikyti būtų sunku: „Sunaikinti vėžius galima ir cheminiu būdu. Tačiau tada žus visa ekosistema. Kitaip tariant, nebeliktų gyvybės. Tokia galimybė yra, bet Lietuvoje jos įgyvendinti niekas neleis. Tokia praktika buvo panaudota Norvegijoje. Upeliuose neršiančios lašišos buvo apsikrėtusios parazitais, su kuriais niekaip kitaip nebuvo įmanoma kovoti. Ir vienoje vietoje buvo pasirodę iš Švedijos atkeliavę žymėtieji vėžiai. Tada buvo sunaikinta viso vandens telkinio gyvybė. Tačiau tai yra tik pavienė praktika.“

Kiek dar liko mūsiškiams vėžiams?

Pasidomėjus, koks plačiažnyplių vėžių likimas, mokslininkas sakė, kad jei išliks dabartinės jų nykimo tendencijos, anksčiau ar vėliau jie liks tik rezervatuose.

„Savaime aišku, kad anksčiau ar vėliau jų nebeliks. Arba liks keliuose telkiniuose, kuriuose vietinės vėžių rūšys bus saugomos valstybės. Kur jie gyvens, turės būti įsteigti rezervatai. Jeigu bus imtasi reikiamų apsaugos priemonių, vėžiai nebus perkėlinėjami, vietinių rūšių dar galėsime turėti ganėtinai ilgai. Bet jei nebus nieko daroma, jų išnykimas bus gana spartus. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, gal kelių šimtų metų bėgyje įvyks adaptacija. Mūsiškės rūšys gal įgaus atsparumą ligoms, kurias platina vėžiai iš Amerikos. Gal maras nebebus mirtina liga?“, - įvairius scenarijus svarstė gamtininkas.

Jo teigimu, analizuojant plačiažnyplių vėžių populiacijos pokyčius jau dabar būtų galima šią rūšį įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą ir taikyti griežtas jos apsaugos priemones.

„Plačiažnypliai, jei situacija nesikeis, tikrai turės būti įrašyti į Raudonąją knygą. Šią rūšį įrašyti galima jau dabar. Bet čia pasireiškia tam tikri socialiniai dalykai. Jei ši rūšis būtų įtraukiama į Raudonąją knygą, tai reikštų, kad plačiažnyplių vėžių gaudymas būtų visuotinai uždraustas. Ir dėl to gali kilti visuomenės nepasitenkinimas. Su Aplinkos ministerija apie tai kalbame, nes situacija prastėja. O siauražnyplių vėžių rūšis į Raudonąją knygą greičiausiai įtraukta nebus, nes tai yra europinė rūšis, artima plačiažnypliui vėžiui. Mokslininkai sutaria, kad siauražnypliai vėžiai buvo atvežti“, - teigė pašnekovas.

Kodėl vietinės rūšys nepajėgios atlaikyti invazinių rūšių plitimo? K. Arbačiauskas sakė, kad invaziniai vėžiai konkurenciškai pranašesni ir jie nėra paveikūs marui: „Rainuotasis vėžys būdamas metų  (amžiaus, - red. past.) jau gali daugintis. O plačiažnyplis daugintis gali tik po maždaug trejų metų. Taigi rainuotųjų vėžių populiacija auga greičiau ir jie nukonkuruoja vietines rūšis. Žymėtieji vėžiai agresyvesni. Ir vietines rūšis gali išvyti iš slėptuvių,“, - kalbėjo mokslininkas.