Ornitologai pastebi, jog kažkada gausios kurapkos, matomos vis rečiau. Ateinanti žiema gali dar praretinti ir taip negausius jų būrelius, o padėti joms tikrai nėra sunku. Buvo paskaičiuota, jog be žmogaus pagalbos peržiemoja iki 50 proc. kurapkų, o įrengus slėptuves ir papildomai maitinant - daugiau nei 80 proc.
GRYNAS.lt rašė, kad kurapka paskelbta 2012 metų paukščiu. Lietuvos ornitologų draugija (LOD) rengia akciją, kurios metu lesins ir įrenginės lesyklas ir slėptuves žiemojančioms kurapkoms. LOD pateikė instrukcija, kaip slėptuvę galima įrengti pačiam.
Ankščiau buvo teigiama, jog statyti slėptuves ir pradėti lesinti kurapkas reikia iškritus storesniam sniego sluoksniui, tačiau jų įrengimas tuo metu sudėtingesnis, nes žemė yra įšalusi. Pradėjus statyti anksčiau - slėptuves tvirtinti lengviau, nes galima karkaso kuolus įkalti į žemę. Atsivežus eglišakių ir storesnių kuolelių slėptuvei pastatyti sugaištama apie 20 minučių.
Tam reikės 4 apie 5 cm storio ir apie 1,8 m ilgio kuolelių, apie 15 vnt. 1,5–1,9 m ilgio eglišakių, šiek tiek virvės arba vielos karkasui ir eglišakėms tvirtinti. Kuolai lengvai įkalami suformuojant kvadratą, palenkiami į vidų, o jų galai surišami.
Ant kuolų storgaliais į viršų sudedama po pora eglišakių ir viršuje jos pririšamos prie kuolų. Pietinėje pusėje paliekamas platesnis tarpas, kita dalis uždengiama likusiomis eglišakėmis paliekant mažus tarpus, kad paukščiai galėtų saugiai pasitraukti, jei būtų užpulti slėptuvės viduje. Tarpus geriausia padaryti įstrižo koridoriaus pavidalu, kad pažiūrėjus nesišviestų kiaurai. Taip pasiekiama ir geresnė apsauga nuo vėjo. Viskas dar kartą suraišiojama (2 pav.).
Jei liko stambesnių eglišakių, tai patrumpinę jų viršūnes ir pasmailinę galus vieną įsmeigiame į žemę išlenkdami lanku, o kitą tokiu pačiu būdu įsmeigiame kryžmai virš pirmosios. Gauname ne palapinę, o nedidelę slėptuvę.
Žemei įšalus teks karkasą stiprinti horizontaliai pagal perimetrą pririšant po vieną ar du skersinius. Rėmas gauna kūgio formą, todėl paprastai jis pastatomas pasirinktoje vietoje, o pritvirtintų eglišakių galai prispaudžiami sniegu, kad vėjas neapverstų (1 pav.).
Sujungimui palengvinti siūlau pasinaudoti minkšta storesne plienine viela, o ne vinimis. Tinka ir kaproninė virvė, tačiau su viela gerokai lengviau. Viela sulenkiama pusiau, ja apjuosiamos jungiamos dalys, į kilputę įstatomas atsuktuvas ar ilgesnė vinis ir ranka prilaikant laisvus galus sukant suveržiama (3 pav.).
Kur statyti? Ten, kur kurapkų matyta, ir geriau bent 150 m toliau nuo medžių grupių, pamiškių, didesnio ploto krūmynų, nes tose vietose, kur pradedami maitinti paukščiai, pasirodo jų sergėtojai – vištvanagiai, lapės, valkataujantys šunys ir katės. Ne kartą juos tekę matyti nuo ankstaus ryto prie mokyklos stadiono įrengtos slėptuvės, nes bado metu ir plėšrūnai keičia savo įpročius. Tad didesnis atstumas leidžia kurapkoms greičiau pastebėti pavojų.
Geriau statyti ant nedidelio paaukštėjimo – teks rečiau nukasinėti sniegą, nes nuo kalvelės jis nupustomas. Šalia esantys plotai, apaugę kiečiais ir kita aukšta sena žole, padidina paukščių saugumą suteikdami galimybę slėptis dienos metu.
Kuo maitinti? Tinka visi grūdai ir piktžolių sėklos. Jei šalia yra želmenys, galima pavalyti sniegą nuo jų. Nepamirškime, jog grūdlesiams paukščiams maistui virškinti reikalingi jį sumalantys smulkūs akmenukai, tad papilkite ir smulkaus žvyro krūvelę. Antroje žiemos pusėje žvyrą galima maišyti su trupučiu durpių – saulės pašildytos jos padeda nutirpinti sniegą ir pašalina įšalą, tad žvyras tampa birus.