Kadangi varliagyviai ir ropliai yra šaltakraujai gyvūnai, jų kūno temperatūra tokia pati kaip aplinkos. Miego režime varliagyvių ir roplių kūne sulėtėja visi gyvybiniai procesai, gyvūnai tampa lėti arba visai nejudrūs. Nuo gebėjimo susirasti tinkamą žiemojimo vietą priklauso, ar pavyks sulaukti pavasario.
Bene anksčiausiai žiemoti išsiruošia česnakės, kurios prisitaikiusios užsirausti net iki pusės metro po žeme. Pilkosios, nendrinės, žaliosios rupūžės slepiasi giliai urveliuose, po išvirtusiais medžiais. Panašiai žiemoja ir raudonpilvės kūmutės. Medvarlės dažniausiai žiemoja medžių, kuriuose gyvena, plyšiuose, kelmuose, po šaknimis. Žaliosios varlės visą gyvenimą praleidžia vandenyje – čia ir žiemoja. Nuo vandens nutolsta gal tik vieno šuolio atstumu. Pievinės varlės slepiasi dumble, po akmenimis, išvirtusiais medžiais.
Gera slėptuvė negarantuoja, kad gyvūnas sulauks pavasario. Čia jų laukia pavojai – neišgyvens, jei vandens telkinys užšals iki dugno arba taps vandens paukščių, vandeninių kirstukų, kanadinių audinių ar plėšrių žuvų grobiu. Varlėms žiemoti vandenyje leidžia jų gebėjimas kvėpuoti oda.
Kintanti gliukozės koncentracija kūno audiniuose padeda neužšalti ir išgyventi neigiamoje temperatūroje. Tritonai į žiemavietes traukia vėliausiai – spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Slėptuvių ieško netoli vandens sausumoje.
Gyvatės ir driežai stengiasi per vasarą sukaupti kuo didesnes riebalų atsargas ir susirasti saugias slėptuves urveliuose, lapų ir šakų krūvose, po medžių šaknimis ir išvartomis. Bekojai driežai – gluodenai – žiemoja būriais, susisukę į kamuolį, kurį sudaro keliasdešimt gluodenų – saugiau ir šilčiau. Baliniai vėžliai įsitaiso neįšąlančiame vandens telkinio dumble, jaunikliai pasilieka žiemoti lizde po žeme, kur jų laukia didžiulis išbandymas šalčiu.