Barsukai išties išskirtiniai gyvūnai ir sutikti juos galima ne taip ir dažnai.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad barsukas, europinis barsukas, opšrus yra kiauninių šeimos žinduolis. Paplitęs Eurazijos spygliuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, pusdykumėse.
Jo kūno ilgis 67–81 cm, uodegos 11–19 centimetrų. Kūno masė priklauso nuo metų laiko: balandžio–birželio mėn. barsukas sveria 8–11 kg, rudenį (sukaupęs riebalų atsargų) – 14–15 kilogramų.
Šių gyvūnų kojos trumpos, stiprios, liemuo baigiasi storu pasturgaliu. Nagai ilgi, buki, pritaikyti kasti žemę. Galva balta su plačiais juodais dryžiais snukio šonuose. Kaklo apačia, papilvė ir kojos juodos arba rusvai juodos, nugara, šonai pilki, juodai margi.
Barsukas veiklus sutemose ir naktį, turi gerą uoslę, klausą, rega menka. Kasa urvus, prasidėjus šalčiams įminga.
Minta varliagyviais, paukščių jaunikliais ir jų kiaušiniais, peliniais graužikais, vabzdžiais, jų lervomis, sliekais, dvėsena, uogomis, gilėmis, žolių šaknimis. Lytiškai subręsta 12–15 mėnesių.
Barsukų kiaušialąsčių vystymuisi būdingas ilgas latentinis periodas, tikrasis nėštumas trunka apie 7 savaites. Gimsta 1–6 (dažniausiai 2–4) jaunikliai.
Gamtininkas Deividas Makavičius pasakojo, kad barsukai turi charakteringą urvų bruožą – prie išlindimo iš urvo susidaro tarsi vagelė, nes jis stumia žemes, todėl žemės paviršius nebūna lygus.
„Tai tipiškas užimtų barsuko urvų bruožas. Tačiau laikui bėgant ta vagelė išsilygina, jei niekas negyvena ar įsikuria kiti gyvūnai. Dažnai barsukų ir usūrinių šunų olų įlindimo angos būna labiau plačios nei aukštos, o lapių – atvirkščiai. Tačiau jei dirvožemis smėlingas, olos forma su laiku gali pasikeisti“, – kalba jis.
Anot jo, gamtoje išsikasti urvą reikia sąnaudų, o barsukai yra vieninteliai, kurie yra labai prisitaikę tai daryti: ir jų letenos, ir nagai, ir kailis.
Lapės ir usūriniai šunys, nors ir patys moka kasti urvus, visada stengiasi pasinaudoti jau esamu. Pavyzdžiui, jeigu tai yra didelis barsukų labirintas, lapė gali įsikurti šalia jo ir gyventi kartu.