Šios rūšys, į Lietuvą patekusios iš kitų kraštų, suklestėjo ir ėmė kenkti vietos buveinėms, kai kurios prasiskverbė į ūkininkų žemes, gali alergizuoti žmogų, tačiau iki šiol su jomis kovota daugiausia pavienėmis pastangomis.
„Kol kas tokių darbų, kurie būtų specialiai finansuoti, nebuvo vykdoma“, - pripažįsta Selemonas Paltanavičius, Aplinkos minsiterijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. Anot jo, invazinės rūšys plinta labai aktyviai, todėl sunku laukti efekto jas reguliuojant mažame plote.
Šiuo metu metodiką, kur ir kaip visos šalies teritorijoje bus atliekamas invazinių rūšių reguliavimas, rengia Gamtos tyrimų centras. Studijos laukiama kitų metų pavasarį.
Išsiplėtė dešimtimis hektarų
Lietuvoje planuojama naikinti pagrindinius invazinių rūšių židinius. „Jei kalbėtume apie Sosnovskio barštį – jau yra vietų, kur jo priaugę dešimtys hektarų. Kaišiadorių rajone yra didesnis nei dvidešimties hektarų laukas. Po keletą hektarų, o galbūt ir dešimtys, matosi važiuojant Vilniaus, Utenos rajonuose“, - vardijo jis. Palyginimui, į septynių hektarų plotą tilptų dešimt futbolo aikščių.
Pasak Zigmanto Gudžinsko, Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vyresniojo mokslinio darbuotojo, pirmiausia invazinių rūšių organizmai naikintini vietovėse, kuriose gyvena saugomos rūšys.
„Veiksmingumas dažniausiai priklauso nuo to, apie kokią rūšį kalbame. Kalbant apie augalus, jie taip lengvai nemigruoja. Beveik visus dabar esančius invazinius išplatino žmonės ir tik tuomet jų priaugo iki grėsmingos ribos. Gyvūnų atžvilgiu reguliavimas gal ir mažiau veiksmingas, bet jeigu nieko nedarysi – išvis vietos nebeliks“, - kalbėjo botanikas.
Daro žalą
Kita Lietuvoje paplitusi invazinė rūšis yra gausialapis lubinas, daugelio atpažįstamas tik kaip gražus pievų augalas. „Dėl jų invazijos pievų bendrijos sunyksta per kelerius metus, praranda ir ūkinę vertę. Gyvuliai gausialapių lubinų neėda, nes jie kartūs ir šiek tiek nuodingi“, - pasakoja Z. Gudžinskas. Anot jo, lubinams išnaikinti reikia daug pastangų, laiko ir lėšų.
Bus naikinami ir uosialapiai klevai, kurie konkuruoja su gluosniais, jų mediena menkavertė, o žiedadulkės potencialiai gali kelti alergiją.
„Galima net neabejoti, kad artimiausiu metu invazinių augalų sąrašą teks papildyti dar keliomis rūšimis, kurios ypač sparčiai plinta ir daro pastebimą žalą aplinkai“, - mano Z. Gudžinskas. Jo teigimu, iš dabar Lietuvoje žinomų daugiau kaip 550 rūšių svetimžemių augalų, apie 40 laikomi invaziniais ir dar antra tiek yra potencialiai invaziniai.
Pasak botaniko, vieni iš tokių augalų yra raukšlėtalapiai erškėčiai, praėjusio amžiaus viduryje sodinti pajūryje, sužėlę Kuršių Nerijoje.
„Vešliai erškėčiais apaugusiose kopose nebelieka vietos daugeliui vietinių augalų. Apmaudžiausia, kad greičiausiai išnyksta patys rečiausi pajūrio augalai, pavyzdžiui, baltijinės linažolės, aptinkamos tik rytinėse Lenkijos, Karaliaučiaus srities, Lietuvos ir Latvijos pietinės dalies pajūrio smėlynuose. Niekur kitur pasaulyje šie augalai neauga“, - apgailestauja Z. Gudžinskas.
Žuvinte kova atsinaujino
Tarp gyvūnų rūšių, anot S. Paltanavičiaus, daugiausia rūpesčio kelia po šalį paplitusios kanadinės audinės, į Lietuvą iš Kaliningrado fermų Nemunu plaukusios Antrojo pasaulinio karo metais, ir mangutai (usūriniai šunys), kurie pirmiausia buvo veisiami Baltarusijoje.
„Mangutas ant žemės surenka viską – paukščių kiaušinius ir jauniklius, žvėrių jauniklius. Be to, jis labai vislus. Kanadinė audinė dažniausiai būna prie vandenų, be gali atsitraukti ir toliau. Ji puikiai nardo, gali įlipti į medį. Žuvims gal ir ne, bet paukščiams pavojus labai didelis. Iki kanadinės audinės visur taip pat gyveno europinė audinė, o dabar jos praktiškai beveikė nėra. Išstūmė, sunaikino“, - pasakojo pašnekovas.
Pernai kanadinės audinės naikino tūkstantinę rudagalvių kirų koloniją Žuvinto rezervate. Praėjusią žiemą plėšrūs žvėreliai teritorijoje išnaikinti, tačiau šiemet vasarą atklydo naujų ir vėl užpuolė paukščius.
Mangutus, anot S. Paltanavičiaus, taip pat pirmiausia reikėtų naikinti prie pelkių, kur peri paukščiai, kurtinių tuoktaviečių.
Tuo metu ežeruose, pasak pašnekovo, vietos rūšims grėsminga invazinė žuvis – grundalas. „Tai iš rytinės Tarybų Sąjungos kilusi žuvelė. Anot ichtiologų, ją vežėsi laikyti akvariumuose. Ji labai atspari – vanduo gali būti užterštas, ledinis – ir labai raji – minta kitų žuvų ikrais, žuvelėmis. Ten, kur grundalas gyvena, tikrai gali pakirsti kitų žuvų populiaciją“, - pasakojo S. Paltanavičius.
Kovai su kitomis keturiomis augalų ir aštuoniomis gyvūnų rūšimis, kurios įtrauktos į invazinių rūšių sąrašą, bet laikomos mažiau grėsmingomis, lėšų ir toliau nenumatoma. Į šį sąrašą patenka dažnai kaip dekoratyvinės žinomos vėlyvosios ievos, baltažiedės robinjos, žolinis augalas smulkiažiedė sprigė, taip pat graužikė ondatra, moliuskas dreisena, dar šešios vėžiagyvių rūšys.
Kaip kolorado vabalai
Anot S. Paltanavičiaus, pagal Gamtos tyrimų centro rengiamą planą invazinės rūšys pirmus trejus metus bus naikinamos su Europos Sąjungos (ES) parama, o vėliau dar bent penkerius metus Lietuva tai įsipareigoja daryti pati. „Tai bus nuoseklus procesas, jis taip pat neturės kokio nors ryšio su žemės nuosavybe – ar ji valstybės, ar ne. Jei reikės, apie tai informuosime savininkus. Viską atliks konkursą laimėjusios įmonės“, - teigė pašnekovas.
„Žinoma, rūšys, kurios ypač agresyvios, jei jau įsikūrė mūsų gamtinėje aplinkoje, praktiškai turi būti reguliuojamos visada“, - aiškina jis. Anot Aplinkos ministerijos atstovo, pasiekti „tokį lygmenį, kad perdarytume viską taip, jog rūšys nebeatsikurtų – tokių šansų praktiškai nebėra“.
„Kaip ir kolorado vabalas – dešimtmečius naikinamas, bet vis tiek kas keletą metų būna jų pliūpsnis“, - kalbėjo S. Paltanavičius.
Jo teigimu, kol kas invazinių rūšių Lietuvoje daroma žala nėra įvertinta piniginiais dydžiais. Tuo metu ES mokslininkai preliminariai skaičiuoja, kad bendrijoje ši suma galėtų siekti apie 10 mlrd. eurų (34,5 mlrd. litų) per metus, nors apie daugumos invazinių rūšių daroma poveikį vis dar žinoma nepakankamai.
Europos Komisija yra paraginusi invazinių rūšių klausimu kurti bendrą Europos strategiją. Kol kas, anot S. Paltanavičiaus, Lietuva savo veiksmų su kitomis ES šalimis nekoordinuoja.
Z. Gudžinskas nurodo, kad palyginus Lietuvos ir gretimų kraštų invazinių rūšių sąrašus, galima teigti, kad jie daug kuo panašūs. „Skiriasi tik rūšių skaičius – kuo labiau į Pietus, tuo invazinių rūšių daugiau“, - apibrėžia jis.