Bet dar įdomesnis yra šio į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto gyvūnėlio likimas.
Išgelbėjau jam gyvybę.
Tikrai šiam padarėliui idealiai tinka kultinis žemaičių posakis: baisē graži. Net neįsivaizdavau, kad gyvai žalioji rupūžė yra tokia nerealiai simpatiška.
O aptikau aš ją ten pat, kur gyvena mano ne kartą sutiktas žaltys: Pelenyne. Prie Dangės.
Grįždamas iš miesto išvydau, jog buldozeris lygina žemių kauburius, stumdo juos pirmyn ir atgal.
Tos žemės – iš archeologų jau ištirtų plotų, kuriuose nuo XVII a. buvo įsikūręs mįslingasis Malūno Kalvos priemestis.
Taigi, aš, kaip koks gandras paskui kombainą, ėmiau slampinėti traktoriaus vėžėmis ir rinkti įvairiausius senojo Mėmelio reliktus: XVII-XVIII a. kaolino pypkių kandiklius, ornamentuotas, glazūra padengtas Pomeranijos, Delfto fajanso indų šukes, prieškario radinius ir kt.
Derlius – neįspūdingas. Nuotaika vis prastėjo.
Žiū – kažkas labai nematyto. Tose žemėse. Smaragdinės dėmelės net neleido suabejoti, kad pirmą kartą gyvenime pamačiau žaliąją rupūžę.
Apie ją esu skaitęs vaikystėje.
Rašė, jog tai – nuodingiausia iš Lietuvos rupūžių. Esą vilkai beigi laukiniai šunys mėgsta jas laižyti tol, kol ištinsta liežuviai. Kažkaip svaiginasi.
Ši rupūžiokė – stambi, gražutė, ir ji susigūžusi tupėjo savo pačios išraustame urvelyje.
Ruošėsi žiemoti.
Bet buldozeris nustūmė žemes ir atidengė slaptąjį guolį. Buvo akivaizdu, jog gyvūną būtina pernešti į saugią vietą.
Taip ir padariau.
Pasigrožėjau iki soties (gal daugiau gyvenime nesutiksiu, nes dažnesnės jos pietvakarių Lietuvoje, o pas mus – ultra retenybė), ir varliagyvis akimirksniu straktelėjo į užlietą pievą.
Ko gero, tos šlapios, po lietaus patvinstančios Dangės pievos ir tiko rupūžiokei čia gyventi, veistis.
Kai grįžau į žemių pasaulį, per tą pačią vietą, kur urvelyje akis išvertusi spoksojo rupūžė, prariedėjo traktorius.
Būtų sutraiškęs.
Tiesa, dabar lauksiu kokio stebuklo ar prakeiksmo (niekaip nerandu naujo kuršių piliakalnio, pavyzdžiui) panaikinimo.
Daugybėje legendų apie piliakalnius pasakojama apie didelę rupūžę, kurią reikia tris kartus pabučiuoti. Tada kas nors įvyksta: dingsta užburtos pilies kerai, išlaisvinama princesė ir pan.
Bet niekas taip ir neišdrįsta tą trečiąjį kartą pabučiuoti. Aš išdrįsau. Ir dar du „viršaus“ bučkius pakštelėjau, kad burtai stipriau veiktų.
Šitą dieną atsiminsiu ilgam. Rupūžės man siaubingai patinka. Varlės – taip pat simpatiškos, bet jų gleivėta oda... Į rankas nesinori imti.
Taip surėdė motulė gamta: varlės pro odą kvėpuoja, todėl ji nuolat turi būti drėgna, o gleivės neleidžia plonytei odelei išdžiūti.
Visos rupūžės – sausaodės. Mielos, malonios paimti į rankas. Ir paleisti.
Rupūžės nuo senų senovės buvo laikomos mitinėmis būtybėmis. Jų negalima buvo užgauti, skriausti.
Ypač išskirtos bažnyčių šventoriuose ar kapinėse gyvenančios rupūžės.
Buvo tikima, kad į jas įsikūnijusios gyvųjų pasaulyje nuodėmių pridariusios mirusiųjų sielos, ir rupūžės pavidalu jos turinčios tas nuodėmes išpirkti. Kentėti.
Tad rupūžių (kenčiančių sielų) gailėdavosi.
Su rupūžėmis siejamas ir prisikėlimo naratyvas. Ne veltui ir patys archajiškiausi Kuršių nerijos mediniai antkapiai krikštai būdavo rupūžės formos.
Tai galima paaiškinti šių varliagyvių biologija: jos – tarsi chtoniškojo, požeminio pasaulio atstovės.
Rudenį dingsta: išsirausia urvelius ar įlenda į senus pelių urvus ir žiemoja. Ir po akmenimis, pastatų pamatais, rūsiuose tūno.
O pavasarį išlenda į dienos šviesą. Tarsi palaidoto žmogaus prisikelianti siela.
Gera diena.
Diena, kai susipažinau su tik knygų paveiksliukuose regėta žaliąja rupūže.
Ir dar nuo traktoriaus vikšrų išgelbėjau.