Leidinyje išsamiai aprašomas į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos pelėdos lututės gyvenimo būdas, elgsena, įpročiai, pateikiama daug vertingų kitų šalių pelėdų tyrinėtojų duomenų. Unikaliam veikalui medžiagą autorius kaupė daugiau nei tris dešimtmečius.
„Pirmą kartą su lutute susidūriau šaltą 1978 metų kovo 22-osios naktį. Eidamas Ažvinčių sengirės viduriu išgirdau melodingą, švelnų dūdavimą. Prisiartinęs prie medžių, iš kurių sklido keisti garsai, supratau, kad tai turėtų būti pelėdos, bet mintį, kad atradau lututes, tada atmečiau”, - sako B. Šablevičius. Tą naktį patirti įspūdžiai taip paveikė gamtininką, kad jis nedvejodamas savo mokslinę veiklą nutarė skirti pelėdoms.
Lututė - pati paslaptingiausia mūsų girių pelėda. Pastebėti mažą, pilką prisišliejusią prie medžio kamieno, lindinčią drevėje ar tyliai tarsi šešėlis miške skrendančią lututę gali ne kiekvienas. Daugybę metų pelėdomis besidomintis B. Šablevičius lututes vadina mistinėmis naktinių miškų būtybėmis: „Iki šiol stebiuosi, kad nuo prof. T. Ivanausko aktyvios veiklos pabaigos iki 1978-ųjų, per 20-30 metų, nė vienas ornitologas ar miškininkas Lietuvoje neaptiko lututės ir neišgirdo jos balso.”
Pasak leidyklos „Lututė” vadovo Romualdo Barausko, B. Šablevičiaus leidinio galėtų „pavydėti” visos Lietuvos pelėdos. „Sistemingai tyrinėti pelėdas, palyginti su kitais paukščiais, itin sudėtinga, tačiau Broniui Šablevičiui pavyko išsiaiškinti labai įdomių lututės gyvenimo detalių ir apie šį paukštį sukaupti neįkainojamų žinių”, - teigia leidėjas. Knygos autorius turėjo retą galimybę 10 mėnesių stebėti, kaip žmogaus aplinkoje auga ir stiprėja lututės jauniklis, kuris gamtoje jau buvo pasmerktas žūčiai.
R. Barauskas tvirtina knygos apie lututę - vieną mėgstamiausių savo paukščių - laukęs beveik 20 metų: „Lututė - pati gražiausia iš visų pelėdų. Jokio kito pavadinimo 1995 m. steigdamas leidyklą net nesvarsčiau. Kai prieš metus B. Šablevičius paskambino ir pasakė parengęs knygą apie šią pelėdą, nepaprastai nudžiugau ir sušukau: pagaliau!”
Lututė gyvena visame Šiaurės pusrutulyje spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose. Kitose šalyse, ypač Skandinavijoje, šių pelėdų tyrimams skiriama itin daug dėmesio, tačiau Lietuvoje jos tiriamos mažai. B. Šablevičiaus leidinys - didžiulis indėlis šioje sudėtingoje paukščių pažinimo nišoje. Turiniu monografijai prilygstanti knyga iliustruota originaliomis gamtos fotografų klubo www.naturephoto.lt nuotraukomis.
Leidinys labai praturtins ornitologų ir kitų gamta besidominčių žmonių žinias ne tik apie lututę, bet ir apskritai apie pelėdas. Skaitydami apie lututę, ne kartą rasite ją lyginant su kitomis mūsų krašto pelėdomis. Tai autorius daro sąmoningai, nes tik sugretinant atsiskleidžia išskirtinės lututės savybės, o kartais ir panašumai su kitais pelėdiniais paukščiais.
„Lututė: gyvenimas drevėje” - ne pirmasis B. Šablevičiaus kūrinys. Už mokslinius tyrimus saugomose teritorijose, už straipsnius ir knygas apie gamtą jam yra suteiktas Gamtos riterio vardas. Tačiau knygą apie lututę autorius laiko savo gyvenimo knyga. „Seniau žmonės sakydavo: kurčias miškas be gegutės, o aš supratau, kad tuščias miškas be lututės…” - prisipažįsta B. Šablevičius.
Faktai
Lututė (Aegolius funereus) – pelėdinių (Strigidae) šeimos paukštis. Paplitusi šiaurės pusrutulyje, daugiausia taigos juostoje.
Nugarinė pusė ruda, tik ant galvos apvalūs balti taškeliai, pečių plunksnos baltai dėmėtos. Pilvo pusė šviesios spalvos, su neryškiomis rusvomis dėmelėmis. Skruostų diskas beveik apvalus, baltas, prie akių juosvas. Kojos iki nagų apaugusios baltomis plunksnomis. Snapas gelsvas, nagai juodi.
Lututė gyvena spygliuočių, rečiau mišriuose miškuose. Aktyvi būna nakties metu, o dieną slepiasi tarp medžių šakų. Lizdą krauna uoksuose, kartais inkiluose. Lututė neretai užima genių uoksus. Dėtis – 5-6 balti kiaušiniai.
Paukštis minta mažais peliniais graužikais bei mažais paukščiais.
Lietuvoje lututė reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kartais lieka žiemoti