Mėgiama nuo seno
Jau XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Lietuvoje buvo galima paragauti pirklių atgabentos iš Vakarų Europos ypatingos, plokščiu kūnu, sidabriniais šonais, tamsia nugara, nedideliais plonais, lengvai iškrintančiais žvynais žuvies – atlantinės silkės. Vėliau jos buvo gabenamos ir iš kitų Europos šalių, rašoma Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus pranešime spaudai.
Anot jo, 1929–1938 m. Atlantinė silkė sudarė 97,9 % visos į Lietuvą įvežtos žuvies: „1950–1969 m. lietuvių žvejai silkes žvejojo jau Atlanto vandenyne. Atlanto vandenyno šiaurinė dalis, Arkties vandenyno jūros – Atlantinės silkės arealas. Silkės gyvena dideliais guotais, žuvų dydis: ilgis – 36–42 cm, svoris – 0,2–0,7 kg. Atlantinė silkė subręsta 3–4 metų amžiaus, gyvenimo trukmė 12–16 metų.“
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus rašo, kad šios žuvys minta įvairiais irklakojais vėžiagyviais ir kitais labai smulkiais organizmais, o pačiomis silkėmis gardžiuojasi žymiai gausesnis kitų gyvūnų būrys – delfinai, ruoniai, jūrų liūtai, banginiai, vandens paukščiai, menkės ir kitos plėšrios žuvys.
Išteklių mažėja
„Silkės neršia 100–250 m gylyje. Nerštas gali tęstis iki 3 savaičių, priklausomai nuo vandens temperatūros. Išsiritę iš ikrelių lervos – pelaginės ir dreifuoja su srove. Jaunikliai dažniausiai būriuojasi priekrantėje, suaugusieji – gilesniuose vandenyse.
Žuvims būdingos tolimos neršto, žiemojimo, mitybos migracijos. Atlantinė silkė labai svarbi verslinė žuvis, kasmet sugaunama po 2,5 mln. tonų, daugiausia Norvegijos ir Islandijos vandenyse.
Nuo 2018 m. atlantinių silkių žvejybos kvotos mažėja, ES reglamentu nustatomos žuvų išteklių galimybės, priimti sprendimai padeda atkurti išteklius bei iš naujo subalansuoti žvejybos pajėgumus ir galimybes“, – sakoma pranešime.
Anot muziejaus, dar XVIII amžiuje Švedijos pakrantėse buvo sugaunama tiek daug silkių, kad žvejams ėmė trūkti statinių ir druskos joms sūdyti. Iš silkių pertekliaus imta išgauti žuvų taukus, kurie buvo naudojami ne tik muilui gaminti, bet ir gatvėms apšviesti. Apie jas sekamos pasakos, tapomi paveikslai, kuriamos dainos, ypač Šiaurės šalyse.
Europos Sąjunga 2024 metams buvo nustačiusi 43 proc. mažesnes Baltijos silkių kvotas, nors kiek anksčiau Europos Komisija siūlė išvis uždrausti gaudyti šias žuvis. Ekspertai kalba, kad silkių populiacija nyksta dėl pergaudymo, prie to labai prisideda ir prastėjanti Baltijos jūros būklė.
Lietuvos hidrobiologų draugijos narys Kęstutis Skrupskelis sako, kad Tarptautinė jūrų tyrimų taryba (ICES) rekomenduoja mažinti silkių sugavimo kvotas Baltijos jūroje jau nebe pirmus metus. Tokia rekomendacija iš esmės susijusi su šios žuvies pergaudymu ir, deja, bet dažnai ne maistui, o žuvies miltų, kurie yra pašaru akvakultūroje auginamoms žuvims, gamybai.
„Silkių pergaudymas drastiškai pakeitė šios žuvies populiaciją Baltijos jūroje, silkių sugavimai nuo daugiau nei 300 tonų kasmet (iki 1980 m.) krito iki 100 tonų (2000 – 2010 m.) ir nors pastarąjį dešimtmetį stebimas nedidelis sugavimų augimas, jis sietinas su suintensyvėjusia šių žuvų žvejyba, o ne su atsigavusiais ištekliais. Tad realiai sumažėjusius išteklius tik dar stipriau eksploatuojame. Turbūt akivaizdu, kad prie gero tai neprives, būtent todėl ir atsiranda rekomendacijos riboti šių žuvų žvejybą“, – teigia jis.
Anot K. Skrupskelio, 2019 metais pastebėtas blogą žadantis Baltijos silkių populiacinės struktūros pakitimas – jauno amžiaus individų (vienerių metų ir vyresnių) dalies populiacijoje mažėjimas. Tam įtakos galėjo turėti tiek suprastėjusios neršto sąlygos – dėl klimato kaitos prarandamos neršto buveinės, tiek ir per intensyvus išteklių naudojimas.
K. Skrupskelis, paklaustas, ar menkstanti silkių populiacija nepaliks lietuvių be mėgiamos žuvies, atsakė:
„Kalbant apie silkę, kurią taip mėgstame valgyti Lietuvoje, vargu ar omenyje turime mūsų Baltijos priekrantėje gyvenančias žuvis. Nors Baltijos jūroje moksliniu požiūriu Atlantinės silkės ir gyvena, mūsų Baltijos jūroje išskiriama atskira jų populiacija, arba tiksliau sakant, Atlantinės silkės porūšis, ši žuvis nors ir labai artima Atlantinės silkės „sesė“ visgi yra ženkliai mažesnė ir „kūdesnė“.
„Matjes“ silkė
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus rašo, kad Šiaurės jūroje tik vieną birželio mėnesį metuose žvejojamos nesubrendusios ir neneršusios jaunos silkės, vadinamos „Matjes“ silkėmis.
„Jos ypač riebios, turi net 23 proc. riebalų, silkei bręstant riebumas mažėja iki 15 procentų. „Matjes“ silkės naudingos dėl aukštos vertės didelio baltymų kiekio, vitaminų – B1, B2, B6, B9, B12, C, D, E, K, retinolio, beta-karoteno, mineralų: kalcio, geležies, magnio, mangano, fosforo, seleno, cinko.
Šios silkės ruošiamos tradiciniu, laiko patikrintu, olandų receptu – šviežiai sugautos išvalomos, lengvai pasūdomos jūros sūrumo vandeniu ir vietoje užšaldomos, kad žūtų visos bakterijos bei sustotų fermentacija. Todėl silkės ypatingai švelnaus skonio ir tekstūros“, – teigiama pranešime.
Strimėlė – atlantinės silkės porūšis
Baltijos jūroje, anot muziejaus, gyvena atskiras atlantinės silkės porūšis, prisitaikęs gyventi apysūrėje Baltijos jūroje – strimelė. Ji yra smulkesnė nei atlantinė silkė – 25–30 cm ilgio, 40-80 g svorio.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus žuvų salės ekspozicijoje galima pamatyti strimelę milžinę – net 35 cm ilgio, sužvejotą 2015 m. Baltijos jūroje. Paprastai strimelės laikosi dideliais būriais paviršiniuose vandens sluoksniuose.
„Tai svarbi verslinė, gausiausia žuvis Lietuvos ekonominėje zonoje, sudaro apie 30–40 proc. visų Baltijos jūroje sugaunamų žuvų. Lietuvos žuvininkystės sektorius, vadovaudamasis ES reglamentu sudaro veiksmų programą, kur nustatomos žvejybos galimybės – leidžiami sužvejoti kiekiai ir kvotos, siekiant išlaikyti gyvybingas ir gausias žuvų populiacijas“, – rašo muziejus.
Anot muziejaus pranešimo, silkės yra mėgstamos ir vertinamos nuo pačių seniausių laikų, manoma, buvo valgomos dar prieš 5000 metų. Silkėje yra daug mums naudingų medžiagų. Lietuvoje silkė tradiciškai būdavo pasninko maistas. Žiemos švenčių stalas neįsivaizduojamas be šios žuvies. Valgoma sūdyta, marinuota, rūkyta, kepta, su daržovių ir grybų garnyru. Iki XV amžiaus silkė dažniausiai buvo džiovinama arba rūkoma.
„Olandų žvejai pirmieji sugalvojo būdą, kaip kuo ilgiau išlaikyti kokybiškas sugautas žuvis. Silkes žvejai sistemingai atšviežindavo sūriu jūros vandeniu ir iškart laive jas išdorodavo, pašalindami žuvų žiaunas. Mažesni laiveliai laivams pristatydavo druską ir tuščias statines. Į krantą keliaudavo jau sūdytos aromatingos silkės medinėse statinėse“, – teigiama pranešime.
