Lietuvos gamtos fondas skelbia gražiausių varliagyvių ir roplių nuotraukų konkursą. Ne veltui senoliai mėgdavo teirautis, ar iš balos tas gražumas – balose knibždėte knibžda įvairaus grožio sutvėrimų. Tad čiupkite fotoaparatą ir lėkite jų įamžinti – suskubkite, nes netrukus kurkiančiosios pradės ruoštis žieminiam grožio miegui. O gal teko kokią gražuolę varlę sutikti vasarą? Įspūdingiausius fotosesijų kadrus siųskite mums.
Kviečiame ne tik įrodyti sau ir bičiuliams, kad grožis aplink mus gyvena įvairiais pavidalais, bet ir tapti unikalios nuotraukų parodos bendraautoriais. Dvi savaites, iki rugsėjo 18 d., lauksime jūsų nuotraukų el. paštu dalia.b@glis.lt arba bastyte@gmail.com. Kompetentinga Lietuvos gamtos fondo komisija išrinks akyliausius fotografus ir iš jų nuotraukų sukurs ekspoziciją. Fotogeniškiausių balos gyventojų galerija bus eksponuojama Dzūkijoje, nes būtent šiame Lietuvos regione gyvena daugiausia retų roplių ir varliagyvių. Vilniečiai balos gražuolių nuotraukomis pasidžiaugti galės Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.
GRYNAS.lt siūlo prisiminti varlių eurovizijos akimirkas. Lietuviškos raudonpilvės kūmutės europiečiams dainavo geriausiai.
Europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, paprastoji česnakė, skiauterėtasis tritonas, vikrusis driežas – tik keletas kandidatų į grožio karūną. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė pataria aptikus šių retų rūšių gyvūnus fotografuoti juos itin atsargiai. Europinių medvarlių visoje Lietuvoje aptinkama vos 1500 - 2000, tad kiekviena iš jų yra labai vertinga ir svarbi. Ši gražuolė dėl nežinomų priežasčių mėgsta drastiškas įvaizdžio permainas: nuo rėkiančiai žalios iki subtiliai pilkos spalvos. Dėl išskirtinio „manikiūro“ – lipnių diskų pirštų galuose – ji gali grakščiai laipioti medžiais.
Iš pirmo žvilgsnio kukli raudonpilvė kūmutė atsiskleidžia visai kitokiu amplua susidūrusi su plėšrūnais – išsiriečia parodydama savo ryškiais raštais išmargintą pilvelį, taip siųsdama „aš neskani“ žinią. Poravimosi laikotarpiu atsiskleidžia vokaliniai šios kandidatės gebėjimai – skardus „uuuuuu“ pripildo visą kūdrą.
Joms nenusileidžia ir paprastoji česnakė, kurios rupūžišką kilmę slepia lygi oda, išmarginta marmuriniais raštais, ir vertikalus, nelyginant katės, vyzdys. Užpakalinės kojos papuoštos mentelėmis, kuriomis ji labai greit įsirausia į dirvą, todėl išvysti ją – reta sėkmė.
Ne tik pačioje baloje, bet ir šalia jos nestinga gražuolių. Vikrusis driežas, išmargintas išilginėmis juostomis, poravimosi metu pasidabina ryškiai žaliu apdaru. Skiauterėtasis tritonas, tuoktuvių metu banguojantis įspūdinga skiautere, panašesnis į pasakų drakoną nei į paprastą pievų varlytę.
Šios ir daug kitų retų roplių ir varliagyvių rūšių gyvena saugomose teritorijose Dzūkijoje. Tačiau egzistuojanti saugomų teritorijų sistema neužtikrina šių rūšių išlikimo, mat atstumai tarp teritorijų didesni nei kai kurios rūšys gali įveikti per keletą dienų. Todėl Lietuvos gamtos fondas tarp saugomų teritorijų Dzūkijoje kuria ekologinį tinklą – atkuriamos užžėlusios ir kasamos naujos kūdros, kad migruojantys varliagyviai ir ropliai turėtų kur atsipūsti ir užkąsti. Tinkamų buveinių stoka – didžiausia grėsmė šių retų rūšių išlikimui, nes daug jų sunaikinta melioracijos įkarštyje, kitos užžėlė drastiškai sumažėjus ekstensyviu ganymu ir šienavimu užsiimančių ūkių.
Tikimės sulaukti ne tik pačių varliagyvių ir roplių nuotraukų, bet ir peizažų su jų buveinėmis. O gal patys ar jūsų kaimynai sutvarkėte kokią netoliese esančią kūdrą ar šlapynę ir pastebėjote ten naujų, anksčiau nematytų, gyventojų? Nesidrovėkite pasigirti.
Akyliausi fotografai bus perrengti Lietuvos gamtos fondo marškinėliais, apdovanoti knygomis, pakviesti į parodos atidarymą ir turės progą aplankyti rečiausių Lietuvoje gyvenančių varliagyvių ir roplių buveines.
Varliagyviai
Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis – jiems tinkamų buveinių trūkumas. Lietuvos gamtos fondas (LGF), norėdamas užtikrinti tinkamą šių ir kitų varliagyvių rūšių apsaugą, įgyvendino ne vieną buveinių atkūrimui skirtą projektą. Organizacija rūpinasi šių varliagyvių apsauga:
Europinė medvarlė (Hyla arborea)
Viena iš mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė negu 3-5 cm ilgio. Medvarlių pirštų galuose yra lipnūs diskai, todėl jos gali laipioti vertikaliu paviršiumi. Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, tačiau jų spalva gali kisti iki pilkos priklausomai nuo oro sąlygų ir kitų veiksnių, kurie nėra iki galo ištirti. Medvarlės minta vabzdžiais bei kitais bestuburiais.
Balandį ar gegužės pabaigoje, paprastai po stipraus lietaus, medvarlių patinai stipriu balsu ima kviesti pateles. Tam jie pasirenka augmenija apaugusius, seklių zonų turinčius vandens telkinius. Dalis vandens telkinio paviršiaus turi būti įšildoma saulės. Patelės išneršia po 800 – 1000 kiaušinėlių, iš kurių po poros savaičių išsirita buožgalviai. Buožgalviai vandens telkinyje praleidžia apie tris mėnesius. Užaugę 2 centimetrų ilgio jie virsta mažomis varlytėmis ir išlipa į krantą. Suaugusios medvarlės ne veisimosi periodu dažniausiai laipioja po augmeniją aplink vandens telkinį. Jos žiemoja urveliuose, išpuvusiuose medžiuose, akmenų krūvose ar netgi rūsiuose.
Europinės medvarlės yra aptinkamos beveik visoje Europoje iki Uralo kalnų ir šiaurės Turkijos. Jos buvo sėkmingai reintrodukuotos Latvijoje, o Lietuvoje yra natūraliai išlikusios šios rūšies šiaurinės populiacijos. Pagrindinė Europinių medvarlių nykimo priežastys yra tinkamų buveinių trūkumas, suskaidymas ir populiacijų izoliacija.
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)
Raudonpilvė kūmutė paprastai neužauga didesnė nei 4 cm ilgio. Ji puikiai prisitaikiusi slėptis gamtoje – nugaros oda šviesiai ar tamsiai ruda, kartais žalia, dažnai su tamsesnėmis dėmelėmis. Pilvinė pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia ryškios raudonos arba oranžinės dėmės. Gąsdindama plėšrūnus kūmutė stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku kūmutė užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros parodydama jų vidinę ryškią pusę. Tai atgraso plėšrūnus, nes tokios ryškios įspėjamosios spalvos paprastai būdingos nuodingiems gyvūnams.
Kūmučių, kaip ir tritonų, gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos, t. y. nesiveisimo, bei veisimosi periodą. Atšilus orui, balandžio mėnesį, kūmutės išlenda iš žiemojimo slėptuvių ir patraukia į vandens telkinius. Juose jos pirmiausia maitinasi, o vandeniui sušilus iki 13 – 14 oC prasideda kūmučių nerštas. Tuo metu tinkamuose vandens telkiniuose, kuriuose gyvena didelė kūmučių populiacija, patinai suformuoja ištisus chorus. Kūmučių patinų kūmavimas – tai specifinis garsas, primenantis gegutės kukavimą „uu uu uu“. Už tai kūmutės kartais vadinamos balų gegutėmis. Šitas garsas skirtas privilioti patelėms ir pažymėti teritoriją. Patelės sugeba atskirti kūmučių patinus nuo kitos rūšies patinų pagal balsą. Be to, jos atpažįsta atskirus individus iš savos rūšies patinų ir įsidėmi juos. Auginant kūmutes dirbtinėje aplinkoje buvo pastebėta, kad kai kurios patelės iš karto žino, kurį patiną jos nori pasirinkti, jam nė nereikia rodyti savo vokalinių sugebėjimų. Labiausiai šios varlės rupūžės kūmuoja temperatūrai pasiekus 20 – 25 oC . Šiuos ūksinčius garsus galima girdėti kartais net iki rugpjūčio.
Kūmučių kaip ir kitų beuodegių varliagyvių, tai yra varlių ir rupūžių, apvaisinimas yra išorinis. Tuo jos skiriasi nuo tritonų, kurių apvaisinimas – vidinis. Patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai. Jie pritvirtinami prie povandeninių augalų. Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2 – 3 kartus. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 – 1236 kiaušinių. Esant palankioms sąlygoms kiaušiniai išsivysto per 5–7 dienas. Augantys buožgalviai didžiąją laiko dalį praleidžia besimaitindami. Prieš prasidedant metamorfozei jie užauga iki 3,8 – 4,8 cm. Vandens temperatūrai esant apie 23 – 26 oC buožgalviai suauga per 45 – 65 dienas.
Raudonpilvės kūmutės gyvena panašiose vietose kaip ir skiauterėtieji tritonai. Europoje šios kūmutės gyvena žoline augalija apaugusiose žemumose esančiuose mažuose, sekliuose, kartais ir išdžiūstančiuose ežerėliuose ar kūdrose. Lietuvoje šie varliagyviai aptinkami kūdrose, uždumblėjusiose senvagėse, kanaluose, žemapelkių balose, žuvininkystės telkiniuose, kuriuose yra gausu vandens augalijos. Raudonpilvės kūmutės apsigyvena vandens telkiniuose, kurie yra uždari, t. y. neturi intakų ar ištakų, o krantai pavasarį yra plačiai užliejami. Vandens telkinį būtinai turi supti pieva, kurioje kūmutės galėtų medžioti.
Ši rūšis aptinkama rytų ir centrinėje Europoje bei rytų ir centrinėje Azijoje. Raudonpilvės kūmutės saugomos Berno konvencijos II ir ES Buveinių direktyvos II ir IV prieduose. Į Lietuvos Raudonąją Knygą ši rūšis įrašyta nuo 1989 metų. Šiuo metu kūmutė priskirta 5 (Rs) kategorijai, į kurią įrašomos atkurtos rūšys. Raudonpilvės kūmutės paprastai gyvena seklesniuose vandens telkiniuose negu skiauterėtieji tritonai. Be to, joms nėra būtinas netoliese augantis lapuočių miškas. Kūmutės žiemoja tokiose vietose, kuriose aplinkos temperatūra žiemą būna teigiama. Jos įsikuria po akmenimis ar jų krūvomis, medžių šaknimis, kitų gyvūnų išraustuose urveliuose. Kartais žiemoti atšokuoja netgi pas žmones ir nuo šalčio slepiasi giliuose rūsiuose. Žiemavietes kūmutės įsirengia susiranda per kelis šimtus metrų nuo vandens telkinio. Raudonpilvių kūmučių populiacijos nyksta, nes mažėja joms tinkamų gamtinių buveinių. Dažniausia nykimo priežastis – mažų vandens telkinių užaugimas augalija ir žuvų juose užveisimas.
Nendrinė rupūžė (Bufo calamita)
Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta padeda atskirti šią rupūžę nuo kitų rūšių. Ji užauga iki 7 cm ilgio, minta skruzdėmis bei kitais žeme bėgiojančiais bestuburiais. Pačių nendrinių rupūžių kojos yra trumpesnės negu kitų varliagyvių todėl jos nešokinėja ir kartais net vadinamos bėgiojančiomis rupūžėmis.
Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse. Ši rūšis priskiriama Lietuvos Raudonosios knygos 5 kategorijai. Apie jos paplitimą Lietuvoje trūksta duomenų.
Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų balsas yra labai stiprus, girdimas net už kelių kilometrų. Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 – 4000 kiaušinių. Iš jų už savaitės išsirita buožgalviai, o už poros mėnesių jaunos rupūžytės jau lipa į krantą.
Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose. Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios. Kartais naudoja ir graužikų ar kitų gyvūnų išraustus urvelius. Šios rupūžės gali sulaukti 17 metų.
Šiaurinė nendrinės rupūžės paplitimo riba eina per Estiją. Ši rūšis nyksta visame savo paplitimo areale, pagrindinė to priežastis tinkamų buveinių sunaikinimas – viržynų užsodinimas miškais ar panaudojimas žemės ūkiui, seklių vandens telkinių užterštumas, smėlio kopų apaugimas mišku arba panaudojimas turizmo industrijai.
Žalioji rupūžė (Bufo viridis)
Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 – 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 – 30000 kiaušinių. Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada, kai jos sudeda kiaušinius, iki tada, kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą, praeina tik 3 savaitės. Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse. Dieną praleidžia urveliuose, juose arba medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose žaliosios rupūžės ir žiemoja.
Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių. Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose. Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui. Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių. Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių – kartais šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose. Vis dėl to, kaip ir kitos retųjų varliagyvių rūšys, žaliosios rupūžės nyksta dėl tinkamų buveinių sunykimo ir suskaidymo.
Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją. Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje - kalnuotose vietovėse. Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta. Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje. Apie jų paplitimą ir gausumą Lietuvoje trūksta duomenų.
Paprastoji česnakė (Pelobates fuscus)
Česnakės oda ne kaip kitų rupūžių, o lygi, su marmuriniais pamarginimais. Jos vyzdys vertikalus kaip katės, o ant užpakalinių kojų yra mentelės įsirausimui į dirvą. Česnakė yra įdomus gyvūnas, tačiau daugelis žmonių nėra jos matę, kadangi ji yra labai slapi. Česnakės aktyvios būna tik naktimis, dieną jos tūno įsiraususios į dirvą, iškilus pavojui, net ir naktį gali labai greitai giliai įsirausti į žemę. Pavasarį, tuoktuvių metu, patinai tūno po vandeniu, jų balsai panašūs į švelnų ir tylų tuksenimą, kurį retai nugirsta ne žinovo ausis. Lengviausia pastebėti yra buožgalvius, kurie užauga didžiausi iš visų Lietuvoje gyvenančių varliagyvių – net iki 17 cm – ir plaukioja atviro vandens plotuose. Suaugusios česnakės pasiekia viso labo tik 6 – 8 cm ilgį.
Pavasarį patelės išneršia 400 – 1000 kiaušinėlių. Po poravimosi periodo suaugusios česnakės palieka vandens telkinį ir į jį sugrįžta tik kitą pavasarį. Jos žiemoja sausumoje, įsiraususios į dirvą. Dažniausiai maitinasi vabzdžiais, sraigėmis ir kirmėlėmis.
Česnakės gyvena vietovėse su lengvomis dirvomis. Jos veisiasi vandens telkiniuose, kuriuose yra saulės šildomų seklių plotelių, gana gausiai žolinės augmenijos, šiek tiek atviro vandens plotų ir gilių vietų. Česnakės yra itin jautrios veisimosi telkinių vandens kokybei, užterštuose vandens telkiniuose jos nesiveisia. Taip pat joms reikia atvirų sausumos buveinių. Krūmais ir miškais užaugančios vandens telkinių apylinkės kelia grėsmę šios rūšies išlikimui. Šie varliagyviai yra bene jautriausi žuvų buvimui vandens telkinyje iš Lietuvoje aptinkamų varliagyvių rūšių. Jų dideli buožgalviai yra lengvai pastebimi, nes nesislepia tarp vandens augmenijos ir žuvys juos lengvai suėda.
Ši rūšis aptinkama centro Europoje ir vakarų Azijoje. Šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją. Apie paplitimą ir gausumą Lietuvoje trūksta duomenų.
Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)
Ši varlė yra viena iš taip vadinamų „rudųjų“ varlių, kurių Lietuvoje yra 2 rūšys: smailiasnukė ir pievinė varlės. Atskirti jas vieną nuo kitos taip pat nėra paprasta. Lengviausia atskirti pagal balsą ir smailesnį snukelį, o specialistai šias varlytes atskiria pagal mentelę ant užpakalinės letenos. Jos neršia nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose. Patinėliai veisimosi laikotarpiu būna žydros spalvos. Po neršto šios varlės keliauja į sausumą, jos aptinkamos laukuose, pievose, miškuose. Apskritai jos aptinkamos vietovėse, ne aukštesnėse nei 100m.v.j.l. Smailiasnukės varlės nyksta vakarų ir šiaurės Europoje. Lietuvoje jos dar pakankamai dažnos.
Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae)
Viena iš taip vadinamų „žaliųjų“ varlių, kurių Lietuvoje gyvena 3 rūšys. Šios varlės – mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės – didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku. Poravimosi laikotarpiu galima atskirti pagal balsą ir rezonatorių spalvą – mažųjų kūdrinių varlių jie balti, o kitų panašių rūšių (didžiųjų kūdrinių ir ežerinių varlių) pilki. Yra dar keletas nežymių skirtumų, kuriuos neįgudusiai akiai pastebėti sunku – pavyzdžiui, mažųjų kūdrinių varlių akys yra geltonesnės spalvos nei kitų „žaliųjų“ varlių, taip pat daugiau geltonos spalvos pasitaiko ir viso kūno raštuose. Šios varlės gyvena ir neršia saulės šildomose, žoline augmenija apaugusiose, neišdžiūstančiose kūdrose. Žiemoja jos taip pat dažniausiai vandenyje.
Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus)
Lietuvoje aptinkamos dvi tritonų rūšys: paprastasis (Triturus vulgaris) ir skiauterėtasis (T. cristatus) tritonas. Tarp Europoje gyvenančių tritonų skiauterėtasis tritonas yra didžiausias – suaugėliai gali siekti 16 – 17 cm su uodega, bet dažniau jie būna 12 – 14 cm ilgio. Paprastasis tritonas yra gerokai mažesnis – paprastai užauga iki 9 cm ilgio. Skiauterėtojo tritono oda karpota. Žiūrint į gyvūną iš viršaus matyti juodame ar tamsiai rudame fone tamsesnės juodos dėmės, tik šonų apačioje pastebimi smulkūs balti taškeliai. Pilvinė pusė ryški - geltona ar oranžinė su juodomis dėmėmis. Pagal ant pilvo esančias asimetriškas dėmes skiauterėtuosius tritonus lengva atskirti nuo paprastųjų, kurių pilvinės dėmės simetriškos. Veisimosi metu skiauterėtojo tritono patinai puikuojasi aukšta ir karpyta skiautere.
Šiems gyvūnams būdinga sudėtinga tuoktuvių elgsena. Patinai, viliodami pateles paimti jų padėtą spermatoforą, šoka tuoktuvių šokius. Šokiams pasirenkamos lygaus paviršiaus, neapaugusios vešlia augalija vandens telkinio dugno aikštelės, kurias jie saugo nuo kitų patinų.
Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 – 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 – 12 mm ilgio. Vystymosi pradžioje lervos prisikabina prie kietų objektų ir būna nejudrios, kol nesuvartoja vidinius maisto resursus. Skiauterėtojo tritono lervos yra pelaginės ir maitinasi mažais vandens bestuburiais. Priklausomai nuo vandens temperatūros lervų metamorfozė prasideda po 7,5 – 10,5 savaičių, o baigiasi sulaukus 10 – 14 savaičių amžiaus. Paprastai liepą ar rugpjūtį maži tritoniukai išlipa iš vandens. Tačiau lervos gali pasilikti žiemoti vandens telkinyje ir metamorfozę baigti pavasarį, jei vandens temperatūra buvo žema ir jos nespėjo užaugti. Tik perėję metamorfozę jauni skiauterėtieji tritonai būna 65 – 78 mm ilgio. Sausumoje jaunikliai praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos. Tačiau brandos amžius priklauso nuo to, kokioje geografinėje platumoje jie gyvena.
Įprasta manyti, kad tritonai, kaip ir kiti varliagyviai, yra blogai prisitaikę gyventi sausumoje. Tačiau išskirtinės biologinės savybės šiems gyvūnams leidžia įsikurti labai specifinėse ekologinėse nišose. Skiauterėtieji tritonai sugeba savo dviejų fazių gyvenimo ciklą priderinti prie vandens telkinių periodiškų išdžiūvimo laikotarpių. Jie netgi dažniau randami tuose vandens telkiniuose, kurie išdžiūsta sausringais metais, negu tuose, kurie niekuomet neišdžiūsta. Optimalus vandens telkinio išdžiūvimo dažnis yra vieneri metai per dešimtmetį. Nepastovi kūno temperatūra taip pat turi privalumų. Lyginant su paukščiais, žinduoliais ir netgi kai kuriais ropliais, varliagyvių maisto poreikiai yra maži. Jie gali gyventi tose vietose, kur maisto ištekliai skurdūs ir kitos stuburinių grupės ten neišgyventų.
Tipiškos skiauterėtojo tritono vandens buveinės plotas yra 25 – 1500 m2. Tritonai gali gyventi ir šiek tiek didesniuose stovinčio vandens telkiniuose, tačiau tokiuose telkiniuose jie dažniausiai neatlaiko ten gyvenančių žuvų konkurencijos. Žuvys suėda tritonų lervutes ir populiacija nebegali atsinaujinti. Skiauterėtasis tritonas, būdamas ganėtinai didelis gyvūnas, dažniau mėgsta gyventi vandens telkiniuose, gilesniuose nei 0,5 m. Tačiau nemažiau svarbūs seklūs, pusės metro gylio, su negausia dugno augalija vandens plotai. Juose vanduo paprastai būna šiltesnis ir skatina greitesnį lervų vystymąsi.
Skiauterėtųjų tritonų paplitimo tyrimai rodo žymų prieraišumą vandens telkinio dugnui, padengtam smėliu arba moliu, tačiau ne dumblu ar durpėmis. Šios rūšies tritonai vengia drumsto bei dumblių priaugusio vandens, todėl dažniau aptinkami skaidraus vandens kūdrose.
Nors tritonai ir neėda veisimosi kūdrose esančios augmenijos, tačiau kūdrų dugno augalai gelbsti tritonus nuo plėšrūnų, ant jų taip pat sudedami kiaušiniai. Dažniausiai kiaušinėliai prilipinami ant paprastosios monažolės, praujenės, mėtos, plūduriuojančiosios plūdės, pelkinės neužmirštuolės ir įvairių vėdrynų rūšių augalų. Svarbu tik, kad augmenijos nebūtų pernelyg tanki ir vešli. Išvešėję augalai apriboja tritonų gyvenamąją erdvę, sumažėja tuoktuvinių šokių pasirodymų galimybės.
Tritonams svarbu ne tik vandens buveinių sąlygos, bet ir šias buveines supanti aplinka. Paprastai tritonai nuo veisimosi kūdros nenutolsta toliau negu 500 m, taigi tokiu spinduliu nuo vandens telkinio jie turi susirasti vietą žiemojimui. Plotas aplink kūdrą taip pat turi būti tinkamas tritonams išropoti iš vandens tiek vasarą, tiek rudenį.
Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens. Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį. Todėl optimaliausia kai pietinėje kūdros pusėje yra pievutė, leidžianti šilčiausiems saulės spinduliams įšildyti vandenį.
Tritonų kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos. Nenorėdami sušalti šie gyviai žiemojimui renkasi tas vietas, kurių temperatūra yra teigiama. Jie gali žiemoti po senais kelmais ar nuvirtusiais medžiais, nes pūvanti mediena išskiria šilumą. Kartais tritonai susiranda kitų gyvūnų po žeme išraustus ir nebenaudojamus urvelius. Retkarčiais prieglobsčio nuo šalčio jie ieško žmonių gyvenamose patalpose, rūsiuose ar po namų pamatais. Tačiau skiauterėtasis tritonas itin retai ieško žmogaus prieglobsčio. Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos. Šios rūšies tritonų galima rasti ir nenatūraliose buveinėse, tačiau tokie atvejai pasitaiko išties retai.
Daug priežasčių lemia varliagyvių nykimą visame pasaulyje, tačiau buveinių pokyčiai yra geriausiai išaiškinta varliagyvių populiacijų mažėjimo priežastis. Vandens telkinių užteršimas arba rūgštėjimas daro didelį neigiamą poveikį varliagyvių paplitimui, dauginimuisi, kiaušinių bei lervų vystymuisi ir mirtingumui. Nustatyta, kad metalai ir cheminiai preparatai, naudojami insekticiduose bei herbiciduose, labai neigiamai veikia varliagyvių lervinę stadiją. Lietuvoje tritonai nyksta dėl užaugančių kūdrų, mažėjant natūralių pievų, miškų aplink kūdras iškirtimo. Kai kurie žmonių įpročiai daro didžiulę neigiamą įtaką. Paprastai į kūdras prileidžiama žuvų, kurios suėda tritonų lervutes.
Skiauterėtasis tritonas randamas beveik visoje Europoje, išskyrus pietvakarinę jos dalį, kurioje jį pakeičia marmuriškasis tritonas. Rytuose skiauterėtasis tritonas yra paplitęs iki Vidurio Rusijos. Kartais skiauterėtasis tritonas yra randamas net 2 km virš jūros lygio aukštyje, tačiau ši rūšis labiau mėgsta gyventi žemumose, todėl dažniausiai aptinkama žemiau nei 90 m virš jūros lygio.
Apie skiauterėtųjų tritonų paplitimą, o ypač Lietuvos teritorijoje, trūksta duomenų. Aišku tik, kad ši rūšis mūsų šalyje paplitusi netolygiai, o skaitlingumu gerokai nusileidžia paprastajam tritonui. Dažniausiai skiauterėtieji tritonai aptinkami pietrytinėje Lietuvos dalyje. Į Lietuvos Raudonąją Knygą skiauterėtieji tritonai įrašyti nuo 1991 metų. Šiuo metu jie saugomi 4(I) kategorijoje. Be to, rūšis saugoma Berno konvencijos II ir ES Buveinių direktyvos II ir IV prieduose.