Esame įpratę matyti puikias gamtos fotografų nuotraukas iš Arkties, Aliaskos, Australijos, Afrikos ar atogrąžų miškų, bet nejaugi Lietuvoje nieko nevyksta? GRYNAS.lt didžiuojasi galėdamas pristatyti Lietuvos gamtos dienoraštį, kurio įrašai primins, kiek visko daug vyksta po Lietuvos padange.
Už nuostabias Lietuvos gamtos fotografijas esame dėkingi gamtos fotografui Romualdui Barauskui. Jis teigė, kad dabar gamtoje labai daug pokyčių. Praktiškai kiekvieną dieną vis įvyksta kažkas naujo. Žemiau pateikiamos nuotraukos daugiausiai darytos Panevėžio ir Kauno rajonuose.
R. Barauskas yra ir pagrindinis Lietuvos gamtos fotografijos konkurso "Gintarinis žaltys" organizatorius. Interviu su juo skaitykite ČIA. Fotografas pradedantiesiems gamtos fotografams primena, kad šiame užsiėmime niekada nereikia pamiršti etikos: geriausia kai fotografuojamas gyvūnas net nežino, kad yra fotografuojamas.
Mažasis margasis genys (Dendrocopos minor) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.
Patino kakta balta, viršugalvis raudonas. Nugara balta su juodu skersiniu raštu. Sparnai juodi su skersinėmis baltomis juostelėmis. Vairuojamosios plunksnos (išskyrus 2 juodas vidurines) baltos su juodomis skersinėmis juostomis. Skruostai balti, nuo žiočių kampo eina juodas dryželis. Apatinė kūno pusė balsva, kartais su išilginėmis dėmelėmis. Snapas juodas. Kojos pilkos. Patelės viršugalvis juodas.
Lietuvoje dažnas. Gyvena mišriuose miškuose.
Žalioji pečialinda (Phylloscopus sibilatrix) – devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis, priklausantis pečialindų genčiai. Viršutinė kūno dalis gelsvai žalia, antuodegis ryškesnis. Antakis, gerklė, pagurklis ir šonai geltoni. Pilvas baltas.
Gyvena retesniuose miškuose.
Jerubė (Bonasa bonasia) – tetervininių (Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis. Maždaug kurapkos dydžio, apie 0,4 kg svorio. Kūnas pilkšvai rusvas, išmargintas dėmelėmis ir dryželiais. Ant galvos yra nedidelis kuodelis. Kojos beveik iki pirštų apaugusios plunksnomis.
Paukštis nuo žemės kyla triukšmingai, bet skrenda greitai, dažnai plasnoja, pakaitomis sklendžia. Gyvena mišriuose miškuose, kur gausu įvairių uogų. Lizdą suka tarp krūmų ar žolių. Tai dažniausiai nedidelė duobutė, kurioje deda 8-12 matinės rudos spalvos dėmėtus kiaušinius. Jerubė peri 21-25 dienas. Išveda vieną vadą.
Lietuvoje negausi rūšis. Minta augaliniu maistu.
Margasparnė musinukė (Ficedula hypoleuca) – musinukinių (Muscicapidae) šeimos labai judrus paukštis. Lietuvoje dažna rūšis.
Patino nugarinė pusė juoda, ant katos balta dėmė. Sparnai juodi su plačia balta juosta. Uodegos kraštinės plunksnos su baltomis dėmėmis. Pilvinė pusė balta. Snapas ir kojos juodi. Patelės apdaras vietoj juodos spalvos pilkai rusva.
Gyvena miškuose, parkuose. Lizdą suka uoksuose ir inkiluose. Deda 5-7 šviesiai mėlynus kiaušinius. Peri 13 dienų. Išveda vieną vadą.
Maitinasi tupėdama ant šakos, esant drėgnam orui ir neskraidant vabzdžiams, jų ieško ant kamieno, tarp šakų. Minta daugiausia plėviasparniais vabzdžiais, taip pat dvisparniais, vabalais, vorais, moliuskais. Margasparnė musinukė - vienas pagrindinių miško kenkėjų naikintojų, todėl dažnai jai keliami inkilai miškuose.
Barsukas arba opšrus (Meles meles) – stambiausias kiauninių šeimos atstovas, nors į kiaunę mažai panašus. Paplitęs Europoje ir Azijoje.
Specifinis bruožas – baltai juodai dryžuotas snukis. Dryžiai eidami nuo snukio link kūno susilieja į pilką (širmą) atspalvį. Kūno dydis ir masė svyruoja priklausomai nuo gyvenamos teritorijos (masė – 8-20 kg; kūno ilgis – 56-90 cm). Pietinėje arealo dalyje (Ispanija, Portugalija, Italija) barsukai yra mažesni ir lengvesni, tuo tarpu Anglijoje ir Airijoje fiksuojama didžiausia masė ir dydis. Kojos trumpos, stiprios, su ilgais ir tvirtais, rausti pritaikytais nagais.
Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Mėgsta ramybę. Veiklus sutemose ir naktį. Maždaug gruodį įminga ir miega iki kovo mėnesio, tačiau miegas nėra gilus, kartais, kai nešalta, išeina iš urvo. Guolis – iš sausų lapų ir žolių. Žiemą nesimaitina, naudodami sukauptas riebalų atsargas. Pavasarį per žiemą susitrynusią guolio paklotę išstumia iš urvo ir užverčia žemėmis.
Barsukai gyvena grupėmis sudarydami monogamines šeimas. Anglijoje tokios šeimos vadinamos klanais (clan). Vidutiniškai šeimoje būna šeši suaugę individai bei tų metų jaunikliai. Gyvūnų skaičius šeimoje priklauso nuo maisto kiekio aplinkinėse teritorijose. Šiltesnio klimato teritorijose barsukai neretai gyvena po vieną ar poromis. Šeimos galva – patinas veja šalin svetimus barsukus, kai tie per daug prisiartina prie urvo.
Šeimos nariai vieni kitus skiria pagal kvapą, kurį skleidžia prakaito liaukos.
Barsukai kasa sudėtingas urvų sistemas, lietuviškai vadinamas urvų kolonijomis arba urvynais. Pasitaiko šimtamečių urvynų, kurie po žeme sudaro sudėtingą labirintų sistemą su daug išėjimų į žemės paviršių, lietuviškai vadinamų landų. Tokioje urvų kolonijoje neretai gyvena ne tik viena barsukų šeima, bet kartu ir lapės ar usūriniai šunys. Didelės urvų kolonijos ypatingai reikalingos šaltesnio klimato zonose, kadangi atėjus žiemai barsukai geriau apsisaugo nuo šalčio susiburdami kartu giliai po žeme, kur nepasiekia šalnos. Urvuose ir prie jų labai švaru, nėra nei maisto atliekų, nei išmatų. Urvuose barsukai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį.
Barsukai atsargūs – prieš išlįsdami iš urvo iškiša galvą, gerai pasiklauso, apsiuosto ar nėra ko įtartino ir tik tuomet išlenda.
Mityba labai įvairi. Nors barsukas priklauso plėšriesiems žinduoliams, tačiau nemažą dalį maisto raciono sudaro augalinis maistas – uogos, vaisiai, sėklos, šaknys. Lietuvoje pagrindinis barsukų maistas yra peliniai graužikai, varliagyviai, paukščių jaunikliai, moliuskai, sliekai, kartais net dvėseliena. Taip pat minta vabzdžiais ir jų lervomis, kurmiais. Ėda daug, todėl iki žiemos labai nutunka.
Maisto ieškantis barsukas nukeliauja labai daug, bet visuomet tais pačiais takeliais. Maisto gausioje teritorijoje barsukas vaikšto 2 km spinduliu. Sliekų ieškodamas išeina pasivaikščioti net 10 valandų. Medžioja dažniausiai sutemus. Mato prastai, todėl pasikliauna gera uosle ir klausa.
Paplitę visoje Lietuvoje, bet negausiai. 1997 metais užregistruota apie 2500 individų. Priešų barsukai turi nedaug – tai vilkai ir lūšys. Lietuvoje medžiojamas (leidžiama medžioti tik spalio-lapkričio mėn.). Kailis nėra ypač vertinamas.
Žvynašaknė (Lathraea) – džioveklinių (Orobanchaceae) šeimos augalų gentis, kurioje vienintelė Lietuvoje auganti rūšis – gegužinė žvynašaknė (Lathraea squamaria).
Augalas parazitinis, turi mėsingą šakniastiebį, apaugusį žvynais. Stiebas stačias, storas, sultingas. Lapai žvyniški. Žiedai sutelkti kekėje. Vaisius – dėžutė. Žvynašaknė apraizgo medžių bei krūmų šaknis. Jos išleidžia gausybę haustorijų, kurios įauga į maitintojo ląsteles ir iš jų ima maisto medžiagas suardydamos jas.
Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris) – pupinių (Fabaceae) šeimos pelėžirnių (Lathyrus) genties augalų rūšis.
Stiebas kylantis ir laipiojantis, šakotas, su dviem sparnuotomis briaunomis. Lapai plunksniški, su viena lapelių pora; lapo viršūnėje yra šakotas ūselis, o prie pagrindo - siauri prielapiai. Daugiametis.
Žiedai gana stambūs, po 3-8 vienašalėse kekėse, išaugančiose lapų pažastyse. Taurelė suaugtinė, plati, jos danteliai smailūs, nelygūs. Vainikėlis rožinis, iš išorės žalsvas. Jo burė plati, įlenkta viršūne, trumpu nageliu, irklai daug trumpesni už burę, o laivelis prie pagrindo turi platų dantelį (bure, irklais ir laiveliu vadinami pupinių šeimos žiedų lapeliai). Žydi visą vasarą, nuo birželio vidurio. Vaisiai - pailgos, tinkliškos gyslotos, rusvos ankštys su 8-14 sėklų.