Lochneso ežeras pasaulyje žinomas dėl mistinių istorijų apie neva jame gyvenančią pabaisą, tačiau dabar mokslininkai padarė kiek rimtesnį atradimą. Kaip rašo mnn.com, šio Škotijos ežero potvyniai ir atoslūgiai gali padėti labiau suprasti Žemės paviršiaus formavimosi paslaptis.
Yra žinoma, jog potvynius ir atoslūgius sukelia Mėnulio ir Saulės traukos jėga, bet Lochneso ežerą ištyrę mokslininkai teigia, jog šiame vandens telkinyje vykstantys procesai yra priklausomi ir nuo kitokio veiksnio – netoliese esančios Šiaurės jūros. Lochneso ežerą ir Šiaurės jūrą skiria vos 13 kilometrų atstumas, todėl jūroje kylantys potvyniai ir atoslūgiai itin smarkiai veikia ežerą ir aplink jį esantį regioną. Dėl šio nuolatinio vandens judėjimo ir spaudimo deformuojasi jūros dugnas, o kartu su juo pamažu slenka ir keičiasi Žemės paviršius.
„Jokių Lochneso pabaisos pėdsakų, nebent tai, jog netekome vieno jutiklio – galbūt tai ir buvo monstro darbas?“ – juokavo Davidas Pughas, Nacionalinio okeanografijos centro Liverpulyje geofizikas ir okeanografas. Tačiau susikaupę ir apibendrinę gautus duomenis 2012 metais mokslininkai nustatė kelis svarbius faktus. Stebėti Šiaurės jūros potvyniai ir atoslūgiai iš tiesų daro poveikį dugnui, o jų spaudimas įtakojo ir sukilusį Lochneso ežero vandenį, kuris savo ruožtu nežymiai stumtelėjo Žemės paviršių. Tiksliais jutiklių duomenimis 37 kilometrų ilgio Lochneso ežero vanduo tuomet pakilo vos 1,5 milimetro, tačiau net ir tai yra gana svarbus rodiklis.
Tolimesni panašūs tyrimai gali padėti sužinoti daug naujų faktų apie Žemės plutos sandarą ar net jos paviršiaus formavimąsi. Nors tokie duomenys nepadarys perversmo moksle, bet leis daugiau sužinoti apie nuolatines mūsų Žemės permainas.