Dažniausia šeria batonu
Visais metų laikais gyventojai mėgsta lesinti vandens paukščius. Rankoje turėdami batono riekelę, pramogauja ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Tačiau ornitologai sunerimę: paukščių lesinimas ne visada yra reikalingas.
GRYNAS.lt žurnalistai nusprendė pasiteirauti gatvės praeivių, kaip dažnai jie maitina paukščius, ir kokį lesalą jiems duoda. Jau pirmasis sutiktas vilnietis Edgaras sakė, kad vasarą, būdamas prie vandens telkinių, duonos kąsniu visada pasidalija su antimis.
„Jeigu tik turiu batono ar duonos, visada duodu. Smagu padėti paukščiams. Ir jiems gerai, ir mums pramoga“, – pasakojo Edgaras.
Žurnalistų kalbinta Rasa sako, paukščius lesina ir vasarą, ir žiemą, dažniausiai, anot jos, batono gabalėliais.
„Vasarą šiaip smagu, savotiška pramoga, o žiemą labai gaila būna paukščių, jie atrodo alkani, sušalę, todėl palepinu juos batonu“, – tikino mergina.
Štai vilnietis Tomas, paklaustas, kada ir kuo dažniausiai šeria antis, patikino, kad labiausiai vandens paukščių jam gaila rudenį, kai gamtoje nebelieka natūralaus maisto, todėl eidamas pro vandens telkinį, jis stengiasi batonu pamaitinti ten plaukiojančias antis.
„Ne visada turiu batono, bet, jei planuoju važiuoti į gamtą arba žinau, kad būsiu netoliese tvenkinio, visada stengiuosi turėti batono. Patrupinu paukščiams, nes labai gaila jų būna, kai jau ruduo, maisto joms nebėra“, – sakė Tomas.
GRYNAS.lt žurnalistai sutiko ir vieną lesyklėlių entuziastą – Saulių. Vyras pasakojo, kad vandens paukščių nemaitina, tačiau savo sodyboje yra įrengęs net 3 lesyklėles.
„Aš lesinu lesyklėlėse. Turiu sodyboj 3 lesyklas, dvi pirkau, vieną pats padariau. Kadangi turiu mažų vaikų, nusprendžiau, kad jos jiems bus labai gera gyva gamtos pamoka. Tai kai jau atšąla, mes nešame lukštentas saulėgrąžas paukščiams, kartais duonos patrupinam. Vaikams labai daug džiaugsmo, kai atskrenda kokia zylė palesti“, – pasakojo Saulius.
Iš apklaustųjų gatvės praeivių GRYNAS.lt žurnalistai neišgirdo, kad šie vandens paukščius lesintų sėklomis ar kitu lesalu. Taip pat tik vienas sutiktas žmogus paukščius maitina lesyklėlėse. Be to, visi apklaustieji vandens paukščius maitina ištisus metus. Kokią įtaką tai gali turėti sparnuočiams?
Kada lesinti?
Ornitologas Gintaras Riauba žmonių pomėgį ištisus metus maitinti paukščius vandens telkiniuose apibūdina kaip kai kuriems paukščiams ir pražūtingą. Anot jo, pagalbos sparnuočiams reikia tada, kai jau užšąla vandens telkiniai. Rudenį (rugsėjo – spalio mėnesiais) maitinant vandens paukščius gali pasikeisti įprastai jiems būdingas migracijos laikotarpio elgesys, ir užuot savo jėgomis ieškoję tinkamų žiemaviečių, jie gali pasilikti tokiuose vandens telkiniuose, kuriuose šios sąlygos nėra tinkamos.
„Ančių, gulbių ir kitų vandens paukščių nereikėtų šerti tol, kol į šalį neatslinko šalčiai ir nėra užšalę daugelis vandens telkinių. Kai jau užeina šalčiai ir užšąla vandens telkiniai, matome, kad paukščiai maisto laukia, galbūt dalis jų jau ir blogai atrodo, tuomet šerti galima ir reikia”, – pabrėžia ornitologas.
Pašnekovas tęsia, kad žmonės daro ir dar vieną didelę klaidą, maitindami paukščius: duoda jiems batono ar duonos. Tai nėra visavertis maistas paukščiams ir netgi gali sukelti rimtus virškinamojo trakto negalavimus, kurie sparnuočiams gali kainuoti gyvybę.
„Lesalas turi būti kuo natūralesnis. Batonas yra blogai, daug geriau jau tada yra pilno grūdo, ar kur tiesiog daugiau grūdų įdėta. Tas maistas turėtų būti kuo natūralesnis, pavyzdžiui, grūdai. Antis ir gulbes galima palepinti tam tikromis daržovėmis: pasmulkintais salotų, kopūstų lapais, morkų lupenomis, kitų žalių daržovių minkštomis dalimis”, – apie paukščių lesinimą aiškina G. Riauba.
Ornitologas pabrėžia, kad paukščiams jokiu būdu negalima duoti sugedusių maisto produktų, sūdytų ar rūkytų lašinių, juodos duonos ar likučių nuo pietų stalo. (GRYNAS.lt jau yra rašęs, kad žmonės paukščiams atiduoda ne tik supuvusias daržoves, bet ir cepelinų, balandėlių ar kitų patiekalų likučius). Jiems tinkamas tik augalinis maistas.
Pagalbos laukia ir mažieji paukščiai
Atėjus šalčiams, svarbu padėti ir mažiesiems paukšteliams, kurie žmonių pagalbos laukia lesyklėlėse. Kaip pasakoja ornitologas G. Riauba, svarbiausia taisyklė, lesinant smulkiuosius paukščius, yra jiems nepakenkti.
„Jeigu įrengiame lesyklėlę, tai turime suprasti, kad turėsime rūpintis ir maistu joje iki pat žiemos pabaigos. Nes paukščiai pripranta ir lanko paprastai keletą lesyklėlių, bet jeigu gyvena vienkiemyje ir kitas potencialus maitinimo šaltinis yra toli, paukščiai tampa priklausomi nuo vieno maisto šaltinio. Tad, jeigu žmogus nustotų paukščius lesinti tokioje lesyklėlėje, daug paukščių būtų priversti ieškoti alternatyvaus maisto šaltinio. Paukščių judėjimas visada susijęs su tam tikromis rizikomis, o jei orai maisto paieškoms nėra tinkami, dalis paukščių gali ir žūti. Tada paukščiai tikrai turi rasti maisto, kad ir švelnesniu oru, kada mums atrodo, kad nieko ypatingo, bet paukščiams galbūt lietus, kelių laipsnių neigiama temperatūra lemia, kad daugelis maisto šaltinių tampa neprieinami. Antroje žiemos pusėje natūralūs maisto resursai sumažėja, todėl šiuo laikotarpiu maisto lesykloje turi būti visada“, – akcentuoja pašnekovas.
Gamtininkas tęsia, kad lesykla turi būti švari ir patogi paukščiams. Jeigu paukštelis nuolat plasnoja ar kitaip vargsta, būdamas lesykloje, gali būti, kad lesykla yra pagaminta netinkamai: „Būna, kad padaro žmonės plastiku dengtos vielos kopetėles ar pan., kur paukščiams yra nepatogu įsikabinti. Reikia stebėti tą lesyklą ir žiūrėti, ar paukščiams yra patogu.“
Pasak R. Riaubos, reikia atkreipti dėmesį ir į vietą, kur planuojama kabinti lesyklą. Ornitologas akcentuoja, kad lesykla turi būti prie krūmo ar medžio, šalia tankios lajos, kuri, esant pavojui, paukščiui gali tapti prieglobsčiu.
„Prie gerų maitinimo vietų įpranta lankytis ir paukštvanagiai. Tai lesykla prie krūmo, medžio, kur yra tanki laja, kur paukšteliai galėtų nuo staigios vanago atakos pasislėpti, geriau nei lesykla visiškai atviroje erdvėje, kur plėšrūnas gali netikėtai užklupti. Tų plėšrūnų irgi reiktų nebijoti, nepykti ant jų, nes tai yra natūrali gamtos dalis ir žiemą daug paukščių žūsta ir nuo plėšrūnų, ne tik nuo bado“, – tikina gamtininkas.
Lesykloje visada turi būti lesalo
Tinkamoje vietoje įrengus lesyklą, būtina pasirūpinti, kad joje visada būtų lesalo. Tačiau, anot G. Riaubos, ir mažiesiems paukščiams batonas nėra tinkamiausias maistas.
„Lesalas smulkiems paukščiams žiemą turi būti kaloringas, kuo natūralesnis. Tinka visos riebios, daug aliejaus turinčios augalų sėklos (saulėgrąžos, kanapių sėklos) ir kitas riebus maistas, kad ir tie patys nesūdyti lašinukai. Ko gero, prie kiekvienos lesyklos tokio mėsiško produkto gabaliukas turėtų būti pakabintas. Jį lesa ir zylės, ir geniai, žvirbliai ir kiti paukščiai. Tačiau pagrindinis maistas turėtų būti aliejingos augalų sėklos, nesūdytos, nekepintos, nelukštentos. Duona, batonas – netinka. Nebent kaip priedas prie visaverčio lesalo. Net ir kruopos nelabai tinka, ką žmonės dažnai deda. Smulkintos kruopos, sojų dydžio kruopos. Jos nebent tinka žvirbliams ar geltonosioms startoms, tačiau lesykloje jos neturėtų būti kaip pagrindinis maistas“, – kuo geriausia lesinti smulkiuosius paukščius, vardija G. Riauba.
Ornitologas dar kartą pabrėžia, kad ir smulkiesiems paukščiams negalima duoti sugedusio maisto. Pasak jo, paukščiai gamtoje renkasi dažnai gyvą, natūralų, šviežią maistą.
Lesyklėlę įrengti galima jau dabar
G. Riauba ragina gyventojus jau dabar įrengti lesyklėlę šalia savo namų. Lapkritis yra tas mėnuo, kada naktimis pasirodo pirmieji šalčiai, iškrenta pirmasis sniegas, todėl smulkieji paukščiai jau pradeda intensyviai ieškoti maisto ir žmonių pagalbos. Vis dėlto, gamtininkas dar kartą pabrėžia, kad žmonės turėtų įvertinti savo galimybes visą žiemą prižiūrėti lesyklą, ir ar sugebės paukščius lesinti tinkamu lesalu.
„Mums reikėtų įvertinti, ar mes, maitindami paukščius, nepadarysime klaidų, meškos paslaugos, visų pirma reikia galvoti apie paukščius. Tas pasiryžimas maitinti paukščius turi būti rimtas ir turi būti įvertintos galimybės, ar mes galėsime juos lesinti visą žiemą, ar neišvažiuosime kažkur ilgam laikui, ar lesyklą tuomet kažkas prižiūrės, ar galėsime tinkamu lesalu maitinti paukščius“, – primena ornitologas.