Šių metų liepos 18 d. Lietuvos ornitologų draugijos narys Armandas Naudžius stebėjo paukščius Pasvalio rajone. Įdienojus stebėtojas nusprendė apsidairyti medžiojančių plėšriųjų paukščių, tam pasirinkdamas kiek aukščiau esančią buvusią sodybvietę apaugusią aukštaūgėmis žolėmis, serbentų krūmais ir karklais, viduryje dirbamų laukų. Čia stebėtojui ir nusišypsojo laimė užfiksuoti ketvirtąjį šios rūšies stebėjimo atvejį Lietuvoje. Nors paukštis giedojo ir neaktyviai, tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, tai buvo pirmasis šios rūšies perėjimo atvejis Lietuvoje, mat buvo stebimi reguliariai maistą nešantys (6 kartus per valandą) abu tėvai, kurie leisdavosi toje pačioje vietoje, o išskrisdavo tuščiu snapu.
Praėjus vos 6 dienoms po šio atradimo kita ilgametė LOD narė Birutė Maldūnienė, Biržų rajone aptiko dar vieną mažąją tošinukę. Paukštis neaktyviai giedojo kvietrugių lauko pakraštyje, esančiose aukštose žolėse prie melioracijos griovio. Čia vėliau stebėtas kartu besimaitinantis ir antrasis poros narys. Lietuvos ornitofaunistinė komisija jau patvirtino abu šių paukščių perėjimo atvejus Lietuvoje. Taigi, panašu, jog mažoji tošinukė natūraliai (be žmogaus pagalbos, kas būdinga invazinėms rūšims) įsikuria mūsų kraštuose ir kartu su kitomis į Lietuvą atkeliavusiomis rytinėmis rūšimis – sodine nendrinuke, geltongalve kiele, kaspijiniu kiru, kūdriniu tilviku papildys nuolatos perinčių mūsų šalies paukščių sąrašą.
Mažoji tošinukė, kaip jau minėjome, yra rytinė rūšis, kurios įprastinis paplitimo arealas driekiasi nuo centrinės Rusijos per Kazachstaną, o vakariniame pakraštyje siekia Baltijos valstybes. Tačiau paskutiniais metais stebimas rūšies paplitimo slinkimas į vakarus, ką parodo ir Lietuvoje rasti perintys paukščiai. Kartu iškyla klausimas: o kokia situacija yra kaimyninėse šalyse? Jose mažoji tošinukė taipogi stebima dar visai neseniai, tačiau kiekvienais metais jų aptinkama vis daugiau. Latvijoje ši paukščių rūšis pirmą sykį aptikta tik 2012 m. (dviejose vietose), tačiau per tris metus stebėtojai aptiko dar 19 vietų kur gyvena šie paukščiai. Ekspertiniu vertinimu šiuo metu Latvijoje gali perėti nuo 100 iki 500 mažųjų tošinukių. Baltarusijoje ši rūšis pirmą sykį atrasta 2010 m., kuomet aptikta vieta su trimis giedančiais patinais. 2012 m. atrasta dar viena vieta kur giedojo 6 patinai – čia buvo rastas ir pirmasis šios rūšies lizdas su jaunikliais. Šiais metais Baltarusijoje ir vėl atrasta nauja šių paukščių perimvietė. Lenkijoje mažoji tošinukė aptikta tik 2013 m., bet po vieną stebėjimą jau užregistruota ir 2014 bei 2015 m. Tačiau perinčių paukščių ten dar neaptikta.
Mažoji tošinukė dydžiu, išore ir spalvomis labiau primena pilkąją pečialindą nei mūsiškę paprastąją tošinukę, juolab kad panašiai kaip pilkoji pečialinda retkarčiais mėgsta kinktelėti uodega. Nuo pilkosios pečialindos geriausia atskirti iš šviesių kojų su kiek tamsesniais pirštais ir siaurais, bet aiškiai šviesiais kiek suapvalėjusios uodegos pakraščiais. Snapo pagrindas gana platus, posnapis gelsvas, į galą kiek tamsesnis. Virš akių trumpi, bet aiškūs antakiai, priekinėje dalyje ribojami kiek tamsesnės spalvos. Mažosios tošinukės mėgsta krūmynus, augančius atvirose vietose. Dažniausiai laikosi krūmynų tankmėje, todėl sunkiai pastebimas paukštis.