Mažylė su „pjūklu ir inkaru“: kodėl erkės taip stipriai įsikimba į odą?

Mūsų kraštuose erkės, nepaisant jų mažo dydžio, yra vienas iš labiausiai gąsdinančių gyvūnų. Šių Laimo ligos ir erkinio encefalito sukėlėjus pernešančių voragyvių ypač saugomės vasarą, tačiau erkės yra aktyvios iki pat žiemos.  Skaitytojus šiurpina ir neseniai aprašytas erkių įsisiurbimo į odą mechanizmas, rašo nytimes.com.

Įsikabinusios laikosi ne vieną dieną

Į erkių patelių burnos organus pažvelgus per mikroskopą matyti dvi vienodos priekinės galūnės, į pjūklus panašios cheliceros, kurios supa ilgą, dantytą kardą primenančią hipostomą (straubliuką).

Žemiau pateiktame „The New York Times“ vaizdo įraše galite iš arti išvysti šiuos erkės organus, bei kaip jais pasinaudodami gyviai įsisiurbia į kito gyvūno odą ir gali įsitvirtinę laikytis ne vieną dieną - iki kol pasisotina aukos krauju.

Įraše panaudoti klipai pasirodė praėjusią savaitę kaip „Proceedings of the Royal Society B“ („Karališkosios draugijos biologijos mokslų darbai“) žurnale išspausdinto mokslinio straipsnio priedas.

Dantukai neleidžia hipostomai ištrūkti

Klipe matoma erkės lėliukė yra maždaug aguonos grūdo, suaugusi erkė – sezamo sėklos dydžio. Amerikiečių ir vokiečių mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu Europoje gyvenančios miškinės erkės (lot. Ixodes ricinus) būdavo uždedamos ant negyvų beplaukių pelių ausų. Tik suradusi tinkamą vietą ant aukos kūno, erkė iš karto imdavosi darbo.

Siurbiantis į odą mažieji pjūkleliai cheliceros juda panašiai kaip plaukdamas krūtine į priekį iriasi plaukikas. Tokiu judesiu oda yra praplėšiama ir atitraukiama atgal, o su kiekvienu grybšniu vis giliau, dantukas po dantuko, į audinį yra įleidžiama ir įsikabina hipostoma. Būtent dėl to yra taip sunku įsisiurbusias erkes ištraukti.

Ši sistema žavi savo efektyvumu, o kartu ir gąsdina. „Man jos (erkės – red. past.) labai gražios,“ – teigė tyrimui vadovavusi erkių ir Laimo ligos specialistė dr. Dania Richter iš Berlyno Charité universiteto ligoninės.

Kaip ten bebūtų, erkės ir jų nešiojamos ligos sukelia daug nepatogumų: Lietuvoje per metus nustatoma apie 1,5 tūkst. naujų Laimo ligos atvejų, visoje Europoje – daugiau nei 85 tūkst. Šiaurės Amerikoje giminingos elninės erkės (lot. I. scapularis) užkrečia per 30 tūkst. žmonių, nors manoma, kad tikrieji mastai yra ženkliai didesni.

Gamta įkvepia naujausias technologijas

Vieno iš straipsnio autorių, Harvardo universiteto matematiko, fiziko ir biologo dr. Lakshminarayanano Mahadevano teigimu, pagrindinis tyrimo klausimas buvo, kaip viena burna tuo pačiu metu gali atstoti ir pjūklą ir inkarą. Įsitvirtinusi erkė laikymuisi neeikvoja energijos, o susitelkia tik į maitinimąsi.

Pasak dr. L. Mahadevano, krumpliaračio su užlenktais dantukais judėjimą primenantis mechanizmas, kurį turi erkės, evoliucijos eigoje išsivystė ir kai kuriems kitiems gyvūnams. Erkių atveju, odą pjaunančios burnos dalys suteikia jėgą siurbtis gilyn, o dygliai neleidžia hipostomai išslinkti atgal. Į plėšrūno kūną įstringantys dygliatriušio (lot. Hystrix) dygliai su dantytais galais yra kitas tokio principo pavyzdys.

Nors šiuo metu mokslininkų atradimas neturi praktinio pritaikymo, straipsnio autoriai teigia, jog nepaprastos nariuotakojų (vabzdžių, voragyvių) adaptacijos dažnai įkvepia naujų technologijų kūrėjus. 

Pavyzdžiui, kai kurių žmogaus smegenų implantų elektrodų bei neurochirurgijoje naudojamų zondų tekstūra primena medgręžių vapsvų kiaušdėčius (lot. ovipositor). Šiuo į geluonį panašiu organu vapsvų patelės deda savo kiaušinėlius į brazdą, audinį esantį po medžio žieve. Įsitvirtinimui kiaušdėčiai taip pat turi atbulus dantukus.