Mirtis miške: TOP 5 nuodingiausi Lietuvos grybai

Grybautojai džiaugiasi kasdien surasdami vis daugiau grybų. Tačiau miškuose šiuo metu dygsta ne tik baravykai ir voveraitės, bet ir labai nuodingi grybai, kurių užvalgius galima net ir numirti. GRYNAS.lt sudarė pavojingiausių Lietuvoje sutinkamų grybų penketuką.

„Visi nuodingiausi grybai yra lakšteliniai – tie, kurie kepurėlės apačioje turi ne skylutes, o lakštelius. Iš skylėtabudinių nuodingas yra tik šėtonbaravykis (Boletus satanas), tačiau jis Lietuvoje labai retas“, - teigė Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė.

Anot jos, iš miško galima parsinešti tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate. Priešingu atveju galite kaip reikiant apsinuodyti.

GRYNAS.lt pasiremdamas mokslininkų informacija pristato penkių nuodingiausių Lietuvos grybų sąrašą. Taip pat pateikiame aprašymus, pagal kuriuos galėsite šiuos grybus atpažinti.

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides)

Kepurėlės apačia iškili, pereinanti į plokštumą, lygi, kartais arti pakraščių su balto apvalkalo lengvai nusilupančiais ar didesnio lietaus nuplaunamais lopinėliais. Ji gali būti žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia, nublunkanti iki gelsvos ar net balkšvos spalvos.

Šio grybo lakšteliai - balti, tankūs, minkšti, laisvi. Kotas - baltas, pilkšvo arba gelsvai žalsvo atspalvio, išmargintas skersiniais žalsvais dryželiais, su odišku baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai nukrentančiu rinkiu. Pamatinę jo dalį gaubia žalsva, skiautėta išnara. Šie ypač pavojingi grybai auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose.

Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa)

Tai yra žmogaus  organizmui ne ką mažiau pavojingas grybas. Kepurėlė kūgiška, su aštriu gūbreliu. Grybas yra gelsvos spalvos. Lakšteliai balti, išsidėstę tankiai. Trama balta, stora, nemalonaus kvapo. Auga spygliuočių miškuose. Ypač mėgsta brandžius eglynus, rečiau aptinkama lapuočių miškuose. Mirtinai nuodinga, vaisiakūnyje randama kelių rūšių nuodų.

Rudeninė kūgiabudė (Galerina autumnalis)

Kepurėlė geltonai ruda ar pilkai ruda. Jaunesnių grybų kepurėlė iškili, o senesnių paplokščia. Lakšteliai geltonai rudi, siauri. Trama gelsva, medienos kvapo. Auga ant kelmų, kamienų nuolaužų, supuvusių šakų.

Rausvasis nuosėdis (Cortinarius orellanus)

Kepurėlė iš pradžių kūgio formos, vėliau iškiliai paplokščia su aštriu gūbreliu. Grybas gali būti oranžiškai raudonas, rausvai rudas, plaušuotai žvynuotas. Dažniausiai kepurėlės kraštai užlenkti į apačią, senesnių grybų krašteliai dažniausiai šviesesni. Auga rugpjūčio - spalio mėnesiais, spygliuočių miškuose, paprastai nedidelėmis grupelėmis, mėgsta drėgnas, žolėtas vietas bei eglių kaimynystę.

Rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens)

Kepurėlė 3-8 centimetrų skersmens, jaunų grybų kūgio pavidalo ar varpeliška, balsva, augdama plečiasi. Kartais senesni grybai gali turėti ir nežymų kūbrelį, senesni grybai įgyja rausvai gelsvą atspalvį, netgi geltonai oranžinį. Auga gegužės - rugpjūčio mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač daug randama parkuose. Šis grybas nuodingesnis už kai kurias musmires. Labai panašus į pavasarinę balteklę, pievagrybius. Renkant ūmėdes reikia būti atsargiems, nesupainioti jų su šiuo nuodingu grybu.

J. Motiejūnaitė sakė, kad kartais nuodingi grybai gali būti supainioti su tais grybais, kuriuos mes įpratę rinkti. Kaip todėl ji patarė nesistengti surinkti visų miško grybų. Mikologė primygtinai rekomendavo rinkti tik tuos, dėl kurių esate tvirtai įsitikinę.

„Pavojingiausios yra žalsvoji ir smailakepurė musmirės. Jas labai lengva supainioti su populiariais valgomais grybais: ūmėdėm, gudukais. Žalsvąją dar galima supainioti su žaliuokėmis. Taip pat pavojinga ir plaušabudė, nes ji painiojama su pievagrybiais ir pavasarinėmis balteklėmis, kitaip vadinamomis avižėlėmis. Tačiau ji auga pavasarį ir vasaros pradžioje, vėliau aptinkama labai retai. Kiti grybai labiau pavojingi arba visai grybų nepažįstantiems, arba neprotingai rizikuojantiems ir mėginantiems grybų valgomumą išbandyti savo skrandžiu. Bet kokiu atveju grybaujant imti reikia tik tuos grybus, dėl kurių esate 100 procentų tikri. Kilus net menkiausiai abejonei grybą reikia palikti ten, kur jis augo“, - aiškino J. Motiejūnaitė.

Jos teigimu, Lietuvoje yra nemažai haliucinogeninį poveikį turinčių grybų. Ji įspėjo, kad tokių grybų negalima vartoti.

„Haliucinogeninių savybių turi nemažai Lietuvoje augančių grybų, pradedant visiems gerai pažįstama raudonąja musmire. Tačiau tuos, kurie sugalvotų pabandyti, noriu perspėti, kad dauguma haliucinogeninių savybių turinčių grybų turi ir kitų nuodingų medžiagų, kurios gali smarkiai pakenkti. Be to, Lietuvoje augantys grybai nesukaupia tiek haliucinogeninių medžiagų (psilocybino ir psilocino), kiek tarp „mėgėjų“ paplitę Pietų ir Centrinės Amerikos grybai. Ir, beje, dėl haliucinogeninių grybų identifikavimo privatūs asmenys į mūsų specialistus tegul geriau nesikreipia – tokias paslaugas mes teikiame tik toksikologams, kriminalistams ir muitinės pareigūnams su įstaigų išduotais prašymais“, - tikino J. Motiejūnaitė.