16 metrų ilgio, 21,5 tonos (dukart daugiau už dviaukštį autobusą arba triskart daugiau už afrikinį dramblį) sveriančiai žuviai buvo suteiktas lotyniškas Leedsichthys pavadinimas.
Šios titaniško dydžio kaulinės žuvys gyveno prieš 160 mln. metų, tačiau išmirė kartu su dinozaurais. Per pirmuosius 20 savo gyvenimo metų šios žuvys ištįsdavo ligi 9 metrų, tačiau po 38 metų jų ilgis siekdavo jau 16-17 metrų. Manoma, kad galiūnės iš viso gyvendavo vidutiniškai 40 metų.
Pirmąkart ši rūšis buvo aprašyta dar 1886 m. Alfredo Nikolsono Lydso (Alfred Nicholson Leeds). Visgi anuomet įvertinti, kokio ilgio galėjo būti šios žuvys, buvo pernelyg sunku – tąsyk tyrėjas rado mažus žuvies fosilijų fragmentus. Ir tik dabar tyrėjams pavyko fragmentus sudėlioti į didesnę mozaiką bei padaryti išvadą, koks iš tiesų buvo priešistorinių vandens gyvių dydis.
„Šios rūšies skeletai išsilaikę labai silpnai – dažniausiai tai būna izoliuoti fosilijų fragmentai, – pasakoja Bristolio universiteto paleontologijos profesorius Džefas Listonas (Jeff Liston). – Žinios apie šių gigantiškų sutvėrimų egzistavimą labai reikšmingos – jos byloja apie esminius planktono populiacijų pokyčius juros periodo Žemėje.“
„Tyrinėjome įvairius fragmentus – ne vien kaulus, bet ir vidaus organų fosilijas, kurios informacine prasme kažkuo primena medžių rieves, – aiškina profesorius. – Tai leido įvertinti šių kadaise egzistavusių gyvūnų amžių, gyvenimo trukmę, dydį.“
„Viena įdomesnių šios žuvies savybių – tinklinė struktūra nasruose, pro kuriuos ji košdavo jūros vandenį ir taip maistui prisigaudydavo planktono. Kitaip tariant, ši žuvies anatominė sistema funkcionuodavo tarsi traleris ir, sprendžiant iš žuvies dydžio, buvo labai efektyvi. Tiesa, ji gerokai skyrėsi nuo, pvz., šiuolaikinių banginių ūsų.“